Naujausios
Politikų nuomonės – įvairios. Vieni sumanymui pritaria. Kiti abejoja, ar nepažeis studijas baigusių jaunų gydytojų teisių. Esą neverta grįžti į sovietinius laikus, kai universitetus ar institutus baigę žmonės būdavo paskiriami į darbo vietas. Paskyrimas laikomas jau atgyvenusiu sovietiniu reliktu.
Bet pažiūrėkime iš praktinės pusės. Tais nuolat keikiamais sovietiniais laikais, kai jaunas žmogus turėjo atidirbti už suteiktą išsilavinimą ir gautą diplomą, netrūko nei gydytojų, nei mokytojų. Specialistai buvo rengiami tikslingai paskaičiavus, kiek jų reikės.
Kol pastaruosius du dešimtmečius rajonų ligoninėse dar dirbo su paskyrimais atėję, čia šeimas sukūrę ir niekur nekilnoję sparnų medikai, ligoninės vertėsi pusėtinai. Kai ligonines ir poliklinikas paliko paskutinioji paskirtųjų gydytojų karta, konsultacinės poliklinikos privalo tenkintis vieną ar porą kartų per savaitę iš didmiesčio prisidurti prie algos atvykstančiu specialistu. O pacientai po kelis mėnesius negali net užsiregistruoti konsultacijai.
Jeigu jau reikalavimas atidirbti Lietuvai už suteiktą išsilavinimą pažeistų jaunų medikų teises, kyla klausimas, ar nepažeidžiamos privalomąjį sveikatos draudimą ir kitus mokesčius sąžiningai mokančių pacientų teisės. Teisė gauti medicinos pagalbą, teisė laiku pasigydyti. Juk už mokesčių mokėtojų pinigus studentai mokomi septynerius ar daugiau metų. Taigi, būtų visai logiška, kad už tai atsilygintų išsilavinimą suteikusiai tėvynei.
Jeigu paklaustume žmonių tiesiog gatvėje, ar jie sutinka mokėti už gydytojų ir kitų aukštos kvalifikacijos specialistų parengimą turtingoms užsienio valstybėms, visi kaip vienas tvirtintų – ne.
Iš tiesų, kodėl maža, palyginti su Europos senbuvėmis, neturtinga šalis turi rengti specialistus užsieniui? Vokietijai, Prancūzijai ar Anglijai pakanka jau parengtam specialistui suorganizuoti tik kalbos kursus – ir turi gydytoją, į kurį Lietuva investavo daug tūkstančių.
Šią problemą jau ne kartą kėlė rajonų ligoninių vadovai. Bet niekas jų negirdėjo.
Žinoma, jau vien nuo minties apie pareikalavimą atidirbti, medicinos studentai šoka priešais. Girdi, dar labiau padidės jaunų žmonių emigracija. Tegu didėja. Važiuokite į Berlyną, Kylį, Londoną, Paryžių ir studijuokite. Tuomet niekas nepyks, kad ten ir liksite dirbti. Važiuokite, įveikite didžiulius konkursus, kai į vieną studijų vietą pretenduoja net ne dešimtimis, o šimtais, iškęskite studijas svetima kalba, o kartais ir patirdami ir diskriminaciją. Tuomet taip – mes pacientai gerbsime jūsų pasirinkimą ir norą dirbti šalyse, kuriose už mediko darbą daugiau mokama.
Dabar gi labai patogu. Išsilavini savoj šalelėj. Gauni žinias iš geriausių dėstytojų. O kai rankoje turi diplomą – atia Lietuva. Išskrendu ten, kur daugiau moka.
Beje, ir dėl apmokėjimo. Medikų atlyginimai, palyginus su kitais Lietuvos inteligentais, šiuo metu tikrai nėra maži. Statistikos departamento duomenimis, per pastarąjį penkmetį vidutinis medikų atlyginimas augo sparčiausiai ir išaugo beveik dvigubai: gydytojų – nuo 1694 eurų (2016 metai) iki 3309 eurų (2021 metai). Slaugytojų atlyginimai augo nuo 840 eurų iki 1814, neatskaičius mokesčių.
Žinoma, jauni, karjerą tik pradedantys gydytojai, matyt, negauna tokių sumų. Tačiau ir jų atlyginimas gerokai peršoka tūkstantį eurų.
Tad kodėl jų nevilioja net siūlomos 60 tūkstančių eurų sumos būstui ir įsikūrimui rajonuose? Juk čia mažesnė konkurencija. Patogesnės gyvenimo sąlygos negu didmiestyje. Pigesnis nekilnojamas turtas. Vos baigęs studijas gali pradėti orų gyvenimą.
Prieš porą metų diskutavau su jaunu gydytoju. Jis kasdien daugiau kaip po šimtą kilometrų važinėja dirbti į rajono centrą. Važinėja, nes kasdienes kelionės išlaidas apmoka savivaldybė. Esą didmiestyje jauniems gydytojams ligoninių ar poliklinikų vadovai kartais pasiūlo tik parduotuvės kasininko atlyginimą. O į rajoną važinėti patogu. Alga didelė, kelionės išlaidos kompensuojamos...
Išgirdę apie galimą reikalavimą atidirbti, jauni medikai traukia ir kitus argumentus. Esą reikia šnekėti apie didesnius atlyginimus, mobingą, kurį jie patiria gydymo įstaigose, nagrinėti kitas priežastis, kodėl nenori dirbti Lietuvoje, o ypač rajonuose.
Taip, medikų bendruomenė – gana arogantiška. Žinodami, kad gydytojų trūksta, jie gali sau leisti ir kartais leidžia daugiau negu kiti inteligentai. Tiek bendraudami su pacientais, tiek su jaunesniais kolegomis.
Bet yra ir kitokių pavyzdžių, kai rajonų ligoninių ar poliklinikų vadovai bijo pasakyti pastabą jaunam, nepagarbiai o kartais net nežmoniškai su pacientais besielgiančiam gydytojui. Nes jis padės ant stalo prašymą atleisti iš darbo. Kas jį pakeis?
Sovietiniais laikais į gydymo įstaigas paskirti medikai buvo kuklesni. Nes jie gyveno rajonuose, bendravo su savo pacientais, persiėmė jų rūpesčiais, įsigyveno ir praleido čia visą savo darbingą amžių.
Gal ir šiuolaikiniai gydytojai, padirbėję rajone bent porą metų, pailsėtų nuo daug asmeninio laiko praryjančio miesto. Gal kai kuriems visiškai patiktų gyventi ramesniu ritmu?
Tad reikalavimas atidirbti Lietuvoje suteikia vilties. Atidirbti turėtų ne tik medikai, bet gal būt ir mokytojai, informatikai bei kiti lietuviškus diplomus gaunantys specialistai.
Tai būtų į naudą ne tik Lietuvai, bet ir jaunimui. Esu iš tos kartos, kuri, baigusi universitetą, gavo paskyrimą. Manau, kad daugeliui jaunų žmonių tai išėjo į naudą. Studijuodami mes aiškiai žinojome, kad turėsime darbą pagal specialybę ir pragyvenimo šaltinį.
