Naujausios
Švietimo ir mokslo ministerija pamėtėjo „milijono vertą“ idėją. Bendrojo lavinimo mokyklos turėtų rengti profesionalius sportininkus! Esą reikia skatinti sportinės pamainos ugdymą. Ta proga žada padidinti finansavimą sporto projektams, fizinio aktyvumo skatinimui ir aukšto meistriškumo siekiams.
Ir vos ne kasmet ministerija mokykloms numeta vis naujas geležines klumpes. Nudėvėsi šias – gausi naujas. Maždaug taip. Kad tik mokyklos neišsivaduotų iš klampaus sujauktos tvarkos ir vis naujų reikalavimų liūno. Kad per visokius antraeilius dalykus kuo mažiau dėmesio skirtų pagrindinei savo funkcijai – suteikti mokiniui mokslo žinių ir paruošti jauną žmogų gyvenimui.
Tai numeta įtraukiojo ugdymo idėją, kai bendrojo lavinimo mokyklos turi mokyti ir specialiųjų poreikių vaikus.
Dabar sugalvojo, kad bendrojo lavinimo mokyklos privalo rengti profesionalius sportininkus. Kodėl ne lituanistus, matematikus, fizikus, biologus ar kitus genijus?
Pakražančio gimnazijos direktorė Raimonda Blužienė stebisi: „Ministerija numeta idėją, o investuoti nenori. Kūno kultūros mokytojas išėjo iš darbo. Teko gerokai pavargti, kol radome kitą specialistą. O kaip reikėtų nedidelei kaimo mokyklai surasti specifinių sporto šakų: teniso, ledo ritulio, krepšinio, futbolo mokytojus ir trenerius?“
Mokyklų vadovai sako, jog ministerija, nuleisdama mokykloms vis įdomesnes ir vargu ar adekvačias užduotis, tik sujaukia ir išderina mokymo procesą, nors kaip tik turėtų rūpintis, kad vaikai mokytųsi saugioje, ramioje aplinkoje, kad bent penkmečiui į priekį būtų aiški sistema ir kasdienė rutina. Dabar panašu, jog nieko nėra amžinesnio už laikinumą. Vienas projektas dar neįgyvendintas, jau sukurptas kitas. Tiesiog projektai dėl projektų, prilygstantys labiau ministerijos klerkų saviraiškai negu solidžiam ir prasmingam ugdymo proceso gerinimui.
Sugalvotas įtraukusis ugdymas, kai mokyklos privalo priimti ir ugdyti specialiųjų poreikių vaikus, nors tam yra specialiosios mokyklos, centrai ugdantys tam tikrų poreikių vaikus. Esą specialiųjų poreikių vaikai greičiau tobulės, ugdydamiesi su sveikaisiais. O sveikieji vaikai mokysis tolerancijos, pakantumo, geranoriškumo, pagalbos silpnesniam.
Taip, idėjos – gražios. Bet ar realybėje jos gali būti įgyvendintos? Specialiosiose mokyklose dirba logopedai, psichologai, socialiniai darbuotojai, kai kuriuose centruose – ergo terapeutai, fizioterapeutai, psichiatrai.
O kokių specialistų turi bendrojo lavinimo mokykla arba draugiškais neįgaliems vaikams save pristatantys vaikų darželiai? Tik mokytojo arba auklėtojo padėjėjus. Keliems vaikams ar net kelioms mokyklos klasėms ar darželio grupėms. Ir tos padėjėjos nėra nei pedagogės, nei kokios kompetentingos specialistės. Dažniausia baigusios tik vidurinę mokyklą ir įgalios tik prižiūrėti kitokį vaiką, kad jis netrukdytų normaliesiems. Auklėtojos siunčia tėvams nuotraukas, iliustruojančias jų vaikų veiklas. Sveikieji šoka. Specialiųjų poreikių vaiko tarp jų nėra. Jis kažkur išvestas, kad netrukdytų. Tai gal laimingesnis būtų tarp tokių pat vaikų kaip jis. Jei šoktų, tai visi šoktų kaip kuris moka. Jei dainuotų, visi dainuotų, jei pieštų – irgi visi darytų tą patį.
Mokykloje, veikiausiai, irgi panaši situacija. Gal kitokio vaiko iš klasės neišveda. Bet šalia stovi prižiūrėtoja. Ar ką nors specialiųjų poreikių mokinys supras, labai abejotina. Juk net normalios raidos vaikai sunkiai įsisavina vis sunkėjančias ir sudėtingėjančias programas.
Mokytojui nuo tokių skirtingų vaikų žinių lygių ir skirtingų gabumų jau ir taip sudėtingas darbas dar labiau sudėtingėja ir sunkėja. Didėja atsakomybė. Sveikatą ėda kasdienis stresas – ką sutrikusio elgesio, hiperaktyvus ar autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas iškrės. Ar nenuskriaus kitų vaikų? Ar tie nesiskųs savo tėvams? Ar kitoks mokinys netaps nepageidaujamas klasėje? Ar jo neištiks epilepsijos priepuolis?
Ne geriau ir sveikiesiems vaikams, kurie neva turėtų mokytis tolerancijos. Nes didžioji dalis dėmesio, kurį mokytojas turėtų skirti jiems, atiteks specialiųjų poreikių vaikui. Kaip tai atsilieps jų žinių lygiui ir emocinei sveikatai?
Kai vidurines mokyklas dar praėjusiame amžiuje lankė mano karta, mokiniai, to per daug neafišuojant pagal gabumus būdavo suskirstomi į A,B, C klases. A klasėje mokydavosi patys gabiausieji, B – vidutinių gabumų, C – silpniausieji. Dirbti tokiose klasėse mokytojui būdavo paprasčiau, nes visos klasės žinių lygis ir gabumai būdavo daug maž vienodi.
Išgirdę apie užduotį rengti profesionalius sportininkus mokyklų vadovai ir pedagogai iš nuostabos trauko pečiais. Žiemą vienoje sporto salėje kūno kultūros pamokos vienu metu vyksta dviem arba trims klasėms. Kokį profesionalą tokiomis sąlygomis gali išugdyti?
Profesionalius sportininkus Lietuvoje rengia specialios sporto mokyklos. Vienos rengia dviratininkus, kitos krepšininkus, trečios futbolininkus ir t.t. Būsimieji profesionalai dažniausia gyvena tų mokyklų bendrabučiuose. Ten derinamos dienos treniruotės, kurių vyksta po kelias, ir vidurinis ugdymas. Ten yra visos reikiamos ar bent būtiniausios sąlygos profesionalių sportininkų rengimui. Yra specialistai.
Žinomi treneriai iš rajonų sporto mokyklų labai mikliai pavilioja pačius gabiausius, vietos trenerių jau neblogai parengtus vaikus į Vilnių, Kauną, Šiaulius ar Panevėžį. Ten jie sėkmingai gali siekti profesionalaus sportininko karjeros.
Kiekviename rajono centre yra sporto mokyklos, kur sportui gabūs vaikai, neatitrūkdami nuo namų, gali tobulinti savo gabumus. Juos pastebi kūno kultūros mokytojai ir rekomenduoja treneriams. Pavyzdžiui, Kelmėje pastatytas modernus sporto centras, kuris tarnauja kaip bazė ir sporto mokyklai. Kuri bendrojo lavinimo mokykla gali turėti tokias sąlygas treniruotis?
Jeigu kiekviena bendrojo lavinimo mokykla pradės rengti profesionalius sportininkus, ką veiks specializuotos mokyklos? Bus naikinamos? Bus išdraskoma ten sukaupta mokymo bazė?
Jeigu jau ministerijos klerkams vis knieti ką nors keisti, geriau jau sukurtų patrauklias sveikos gyvensenos, kasdienio judėjimo programas, patrauklesnes kūno kultūros pamokų metodikas, kad sportuoti dėl geresnės sveikatos, gražesnių kūno formų, būtų ne katorga, o malonumas. Kad vaikai nevengtų kūno kultūros pamokų, o jų lauktų. Kad įprotis judėti ir mankštintis taptų tokia pat kasdienio gyvenimo dalimi kaip valgyti ir miegoti.
Itin gabių sportui ar kuriai nors sporto šakai vaikų mokyklose rasis vos keletas. O baigti vidurinę mokyklą, studijuoti, įgyti profesiją, dirbti, rūpintis šeima ir tiesiog gyventi turės visi.
Tai gal profesionalus rengti palikime profesionalams. O mokykla tegu rūpinasi kokybišku viduriniu išsilavinimu.