Naujausios
Trūksta paprasčiausių apsikabinimų
– Kokios psichologinės karantino pasekmės? Gal saugodamiesi nuo koronaviruso, rizikuojame susirgti psichikos ligomis...
– Viena iš esminių žmogiškumo dimensijų yra laisvė. Jos dėka mes tenkiname įgimtus psichologinius poreikius, tokius, kaip bendravimo, pripažinimo, reikšmingumo, dėmesio ir kt. Karantinas, apribodamas laisvę, trukdo tuos poreikius pilnai patenkinti, nes socialiniai tinklai ir technologijos neatstoja gyvo apkabinimo ar rankos paspaudimo, gyvo bendravimo ir gyvo intelektinio smalsumo tenkinimo. Mes galime internete peržiūrėti muziejų eksponatus, stebėti filmuotus gamtos vaizdus, galime telefonu pasikalbėti su artimaisiais, tačiau mums trūksta kvapų, skonių, aplinkinių žvilgsnių, prisilietimų, trūksta to sunkiai apibūdinamo, bet labai reikalingo buvimo tarp kitų jausmo. Ir tas trūkumas kelia įtampą, nusivylimą, beviltiškumą, pyktį, kitas neigiamas emocijas.
Aišku, žmogaus psichika gali ir bando prisitaikyti, tą rodo ir karantino laikotarpiu atliekami psichologiniai streso tyrimai. Juk žmonės ir karus, ir tremtis, ir konclagerius iškentė. Tačiau niekas nepraėjo be pasekmių. Nepraeina ir dabar. Tyrimai rodo, kad smarkiai padaugėjo depresijų, nerimo ir miego sutrikimų, kitų psichologinių problemų. Pavyzdžiui, pirmosios pandeminės bangos metu buvo smarkiai išaugusi baimė – dėl savo ir artimųjų sveikatos, dėl gyvybės. Dabar ši baimė pastebimai sumažėjusi, keli šimtai užsikrėtusiųjų ir keletas mirusiųjų mums tarsi tapo normalu.
Tačiau išplito nerimas. Dėl ateities, dėl neapibrėžtumo, dėl stabilumo trūkumo. Ateityje laukiama potrauminio streso sutrikimų bangos.
– Kokie dažniausi nusiskundimai dėl galimybių sumažėjimo, bendravimo su artimaisiais, draugais ribojimo? Kokias priežastis (vienišumo, nemeilės ir t.t.) nurodo Jūsų pacientai?
– Socialinių kontaktų ribojimas paveikė žmones, bet ne visus. Tai priklauso nuo asmenybės ypatumų. Labiau paveikti yra ekstravertai, nes jiems reikia daugiau socialinės stimuliacijos. Jie labiau kenčia dėl bendravimo trūkumo, aštriau išgyvena vienatvę, jaučiasi vieniši, įkalinti. Jų netenkina pasivaikščiojimas po mišką ar parką, jiems reikia žmonių, pokalbių, bendravimo, žaidimo, flirto.
Yra netgi tokių, kurie pas psichologą ateina pasikalbėti, nes tai vienintelė proga kartą per savaitę nusimauti sportines kelnes, pasipuošti ir išeiti iš namų. Tai tarsi galimybė įprasminti savo egzistenciją, nes vienas pats žmogus negali ilgai gyventi – taip jau jis sukonstruotas gamtos.
Todėl aš visai nesistebiu išgirdęs apie pogrindinius koncertus, vairavimo meistriškumo varžybas, netgi parodas ar madų demonstracijas – žmonės daro viską, kad pasijaustų geriau.
Blogiau yra, kai jie pradeda kenkti patys sau, pavyzdžiui, kiekvieną dieną atsipalaiduoja alkoholiu, panyra į kompiuterinius žaidimus, kur sugeba praleisti po 20 valandų per parą, bando kitus būdus, leidžiančius nemąstyti ir negalvoti.
Į pagalbą sau
– Kuo skundžiasi žmonės, pravėrę psichologo duris? Kokie jūsų patarimai jiems?
– Apsilankiusieji pas psichologą žmonės dažniausiai skundžiasi prasta emocine savijauta, nuotaikų kaita, sutrikusiu miegu, įvairiais skausmais, gyvenimo beprasmybe, sunkumais save realizuoti, išaugusiu nerimu, panikos priepuoliais. Ir tai visiškai natūralu – pasvarstykite, kaip turėtų jaustis žmogus, kuris per dieną sulaukė kelių skambučių apie pažįstamų ir kolegų mirtis nuo covido. Jis ne tik pradeda baimintis, kad vėl suskambės telefonas, bet pradeda bijoti ir dėl savęs, savo artimųjų. Jis tiek susigūžia, kad nuo įtampos pradeda skaudėti žandikaulius. Ir tada tenka mokyti jį iš naujo pajausti, kad jis gali valdyti ir kontroliuoti savo gyvenimą, tenka skatinti ieškoti bent mažiausių pozityvių smulkmenų savyje ir aplinkoje, kad gyvenimas neatrodytų toks baisus ir grėsmingas.
– Ar Jūsų praktikoje nepasitaikė sunkesnių sutrikimų formų, kurioms gydyti galbūt reikalingas net medikamentinis gydymas?
– Tokių atvejų turbūt pasitaiko visų psichologų praktikoje. Jeigu matome, kad žmogus jaučiasi ypač prastai, visada yra prasminga rekomenduoti ir psichiatro konsultaciją.
Tyrimais jau seniai įrodyta, kad kompleksinė pagalba, kai derinami medikamentai ir psichoterapija, visada yra veiksmingesnė.
Kalbant apie pandeminį laikotarpį, pastebėjau, kad kreipimųsi tiek į psichikos sveikatos centrus, tiek į privačiai dirbančius psichiatrus yra padaugėję. Tai rodo, kad dalis žmonių tikrai prastai jaučiasi ir visokiais būdais ieško pagalbos. Tik ramybės neduoda klausimas, kiek ta pagalba yra prieinama visiems, pavyzdžiui, gyvenantiems ne mieste, praradusiems darbą ir neturintiems galimybės susimokėti už konsultavimą, nemokantiems naudotis technologijomis ir nežinantiems, kur ieškoti informacijos apie galimą pagalbą, galiausiai – stokojantiems privatumo ir galimybės atvirai kalbėti su specialistu, nes viename nedideliame būste gyvena, dirba ir mokosi tėvai, vaikai ir galbūt netgi seneliai.
– Iš suvaržymų, bent jau šiuo metu, po truputį išeiname. Kokia Jūsų nuomonė, ar karantino metu patirti psichologiniai negalavimai nepersikels į pokarantininį gyvenimą? Kaip sau padėti, kad pasekmių neliktų? Galbūt pagalbos reikėtų ieškoti pas specialistus?
– Kažkiek taip. Psichika neturi įjungimo/išjungimo mygtukų, tai nebus taip, kad karantinas baigėsi, ir visi pasijaus gerai. Tam reikia laiko, nes psichiniai pokyčiai vyksta lėtai. Be to, vieniems savijauta pradės gerėti, kitiems atvirkščiai – gali pradėti prastėti, nes pasąmonė sakys: dabar jau yra sąlygos prastai jaustis, nebereikia kovoti.
Daugiau kaip prieš šimtą metų pastebėta, kad iš fronto atitraukus karius, dalis jų pasijusdavo sugniuždyti, išlįsdavo daugybė psichologinių problemų. Panašu, kad taip bus ir dabar. Be to, suveiks susiformavę įpročiai, ir tie, kurie šiuo metu raminasi vynu, veikiausiai ir toliau taip darys, o tie, kurie naudoja raminamuosius – negalės iš karto jų atsisakyti.
Tad kaip sau padėti? Pirmiausia – kai jau viskas baigsis, pasakyti sau, kad viskas baigėsi. Daugiau taip nebebus – bus kitaip. Geriau, lengviau, saugiau. Be to, visą savo pastarųjų mėnesių ir metų patirtį priimti kaip gyvenimo pamoką, atrasti savo stipriąsias puses, padėjusias viską ištverti. Jei jos padėjo vienu laikotarpiu – padės ir kitu.
Realizuoti save – per pomėgius, hobį, bendravimą, kūrybą. Ji ypač efektyvi, nes susikaupusią vidinę įtampą transformuoja į teigiamą kūrybinę įtampą.
Sunkesniais atvejais – kreiptis į specialistus.
