Naujausios
Dainos ir poezija
A. Ragauskaitei skirtą vakarą režisavo aktorė Nijolė Mirončikaitė, vaidinusi visuose A. Ragauskaitės spektakliuose.
Iš ekrano legendinė režisierė šypsojosi plačia šypsena, nuskambėjo ir jos balsas – išliko Prano Piauloko (1945–2008) ir A. Ragauskaitės pokalbis telefonu. 1994 metais aktorius režisierę sveikino su 70-uoju gimtadieniu.
Šiauliuose A. Ragauskaitė dirbo 1974–1979 metais, šie metai laikomi Šiaulių dramos teatro aukso amžiumi. Šiauliuose režisierė pastatė dvylika spektaklių, legendomis tapo „Valdovas“, „Pajūrio kurortas“, „Kaip žydėjimas vyšnios“, „Prisikėlimas“. Praeities momentai šimtmečio vakarą ekrane atgijo filmuotoje medžiagoje iš teatro archyvų.
Choras „Polifonija“, kuriam vėl dirigavo Sigitas Vaičiulionis, atliko prieš 49 metus dainuotus kūrinius. Būtent A. Ragauskaitė chorą „Polifonija“ pakvietė teatre parengti Naujųjų metų šventę, o Dramos teatras pasiuvo chorui pirmuosius koncertinius rūbus.
„Mūsų kolektyvui 1975 metai buvo pirmi metukai, – prisiminė S. Vaičiulionis, dirbęs ir muzikinės teatro dalies vedėju. – A. Ragauskaitės, kaip asmenybės, tuo laiku jau garsios, ir aktorių, su kuriais bendravome, Prano Piauloko ir kitų, parama buvo ypač svarbi, kad išliktume, nes uždaryti mus greit galėjo. A. Ragauskaitė padėjo mums įsitvirtinti kaip kolektyvui, padėjo paskleisti savo meną.“
S. Vaičiulionis prisiminė: Šiauliuose A. Ragauskaitės iniciatyva vos neatsirado scena kaip Šveicarijoje – ant vandens. Bandyta kalti polius, bet įgyvendinti sumanymo Talkšos ežere nepavyko.
A. Ragauskaitė sporto sale paverstą Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią pakeitė į kamerinę salę, čia vyko poezijos vakarai, skambėjo klasikinė muzika.
Sukakčiai skirtame renginyje, kaip ir prieš 50 metų, lietuvių poetų eiles vėl skaitė aktoriai, dalyvavę A. Ragauskaitės režisuotame vakare „Lyriniai horoskopai“: Irena Liutikaitė, Nijolė Mirončikaitė, Juozas Bindokas, Vladas Baranauskas.
Atgijo prisiminimuose
Prisiminimais apie A. Ragauskaitę dalijosi režisierius Gytis Padegimas, aktorės Regina Šaltytė ir Olita Dautartaitė, režisierės dukra profesorė Elena Macevičiūtė, choro „Polifonija“ vadovė Nijolė Saimininkienė. Pokalbį moderavo teatrologė, VŠDT meno vadovė Nomeda Šatkauskienė.
Į renginį atvyko ir kiti A. Ragauskaitės spektakliuose vaidinę aktoriai: Elena Jasnauskaitė, Teresė Maliukevičiūtė, Saulius Eduardas Pauliukonis, Rimanta Krilavičiūtė, Juozas Žibūda.
Pasak N. Šatkauskienės, A. Ragauskaitės penkmetis Šiaulių teatrą pakylėjo labai aukštai – iki šiol daug kas Šiaulių dramos teatrą prisimena būtent dėl A. Ragauskaitės spektaklių.
„Kai skaičiau jos knygą „Režisierės užrašai“, supratau, kad tai buvo retas atvejis, kai režisierė labai domėjosi teatro teorija, – sakė N. Šatkauskienė. – Supratau, kad A. Ragauskaitė nekūrė spektaklių spontaniškai arba, kaip daug kas įsivaizduoja, vedama vaizduotės. Ji iš tikrųjų turėjo labai stiprius teorinius pagrindus. Ji kalba apie sistemas, metodus, kurie tuo metu, galima sakyti, buvo vos neuždrausti: ji kalbėjo apie Mejerholdą, vėliau labai daug dėmesio skyrė Brechtui. Tai yra viena intelektualiausių režisierių Lietuvos teatro istorijoje.“
Kai G. Padegimas žengė į režisūrą, jam buvo 23-eji, A. Ragauskaitei – 51 metai, bet bendravo kaip artimiausi draugai. G. Padegimas prisiminė gautą patarimą, kad režisūra yra maratonas ir jį reikės bėgti ilgai, atkakliai visą gyvenimą, dėl to reikia per anksti neuždusti, nepavargti, neperdegti.
„Bet pati Aurelija, režisierė, nesilaikė šitos priesakos, ji nebuvo maratono bėgikė, ji buvo trumpų distancijų bėgikė“, – sakė G. Padegimas, išvardijęs režisierės darbo vietas: Kauno teatrai, „Lėlės“ teatras Vilniuje, įkurtas Jaunimo teatras, Šiaulių teatras, vėliau – Nacionalinis akademinis teatras, Klaipėdos teatras...
„Tai buvo žmogus, kuris niekada nesimeldė, anot poeto, į kasdienybės konkretumą. Tai – žmogus, kuris visą laiką buvo lyg žydėjimas vyšnios. Žmogus, kuris atsirasdavo kaip kūrybinis gaisras, kuris uždegdavo visus, pripildydavo kūrybinę erdvę netikėčiausių, nelauktų, inovatyvių sprendimų. Negali gyventi viršūnėse, kur retas oras, ilgai. Turi arba būti kasdienybėje, rutinoje, priprasti prie visokiausių buitinių sunkių dalykų, arba turi kažkur kitur pasirodyti. Toks įspūdis, kad ji kaip meteoras per Lietuvos teatrus ir per tą pačią konservatoriją prašvilpė, palikdama daugybę įkvėptų žmonių. Esu laimingas, kad man teko būti vienu iš jų.“
N. Saimininkienė prisiminimais atstovavo žiūrovų gildijai – kai „A. Ragauskaitė tvėrė Šiaulių miesto kultūrą“, buvo mokinė, studentė.
„Tai buvo laikas, kai mes, mokiniai ir studentai, brovėmės į teatrą ir labai pavydėjome vienai vidurinei mokyklai Šiaulių mieste, kuri turėjo laimę savanoriauti rūbinėje ir matyti jos spektaklius, nes bilietus į A. Ragauskaitės spektaklius gauti buvo praktiškai neįmanoma, – prisiminė N. Saimininkienė. – Tada pakliūti į teatrą buvo ne laimės dalykas, o garbės dalykas, pasiekimas, todėl, kad tame teatre tu gaudavai tai, ko negaudavai niekur kitur.“
Iš Kauno atvykusi O. Dautartaitė mintimis grįžo į 1975 metus. Būdama jau dešimtmetį Kauno lėlių teatro aktore, Šiauliuose pamatė spektaklį „Kaip žydėjimas vyšnios“, vėliau – „Valdovą“. Sužavėjo iš buitinio realizmo sutvertas metaforinis teatras. Spektakliai taip stipriai paveikė, kad aktorė išdrįso pasiprašyti priimama dirbti Šiaulių dramos teatre. Pirmasis spektaklis, kuriame suvaidino O. Dautartaitė Šiaulių scenoje, buvo „7 snieguolės ir Nykštukas 77“.
Pasak O. Dautartaitės, A. Ragauskaitės laikas buvo žvaigždžių valanda ir Šiaulių dramos teatro aktoriams – taip pat ir jai.
Klaipėdos dramos teatro aktorė R. Šaltenytė paskutiniame A. Ragauskaitės režisuotame spektaklyje – B. Brechto „Geras žmogus iš Sezuano“ – vaidino pagrindinį Šen Te vaidmenį.
Aktorė prisiminė sudėtingą kūrybos procesą ir jį vainikavusį puikų rezultatą, apie kurį kritikas V. Jauniškis pasakė: „Dabar aš tikrai pamačiau Brechtą.“ Spektaklis puikiai įvertintas ir Vokietijoje, Liubeke.
Kai A. Ragauskaitė šventė 70-metį, „Geras žmogus iš Sezuano“ buvo suvaidintas Vilniuje, Jaunimo teatre.
„Režisierė, man taip atrodo, buvo labai laiminga, ko gero, suprato, kad tai – paskutinis jos spektaklis. Ji stovėjo pakelta galva: išdidi, įveikusi tikrai nelengvą dramaturgiją. Ji stovėjo tokia pat išdidi, kokia stovėjo Šiaulių dramos teatre per tą auksinį laikotarpį“, – sakė R. Šaltenytė.
Aktorės nuomone, A. Ragauskaitė režisūroje buvo teoretikė, matematikė: „Tie Brechto žodžiai, kad teatras yra gyvenimo mokykla, ir kad žiūrovas neturėtų palikti rūbinėje ir galvos, man atrodo, jai irgi buvo labai svarbūs, nes ji norėjo statyti protingus spektaklius protingiems žiūrovams.“
A. Ragauskaitės dukra E. Macevičiūtė pasirinko akademinį kelią.
„Maždaug tokio amžiaus, kaip mama atėjo į Šiaulių teatrą, aš palikau daug žadančią mokslininko karjerą Lietuvoje ir išvažiavau į kraštą (Švediją – red. past.), kur manęs niekas nežinojo, man viską reikėjo pradėti nuo nulio. Aš staiga supratau, kad mama panašiai atėjo į Šiaulių teatrą“, – paralelę brėžė dukra.
E. Macevičiūtė prisiminė, kad mama, teatrinę karjerą Šiauliuose pradėdama vėl nuo nulio, sulaukė ir skepsio, ir nepasitikėjimo. Jos nuomone, teatro pakilimą lėmė noras iš naujo įrodyti, kad yra asmenybė, menininkė – Aurelija Ragauskaitė.
Darbas, darbas, darbas, dieną, naktį be miego, be pietų – tokia buvo A. Ragauskaitės dienotvarkė Šiauliuose. E. Macevičiūtė prisiminė, kad po spektaklio „Pajūrio kurortas“ režisierė pateko į ligoninę: „Organizmas buvo tiek išsekęs, kad sunaudojo ne tik angliavandenius, bet pradėjo valgyti baltymus. Taip atsitinka koncentracijos stovykloje.“
„Aš visiškai sutinku su tuo, ką kiti sakė apie mamą. Taip, ji buvo audra, gaisras, šėlsmas, bet ne jinai užgesdavo, Gyti, – į G. Padegimą kreipėsi E. Macevičiūtė. – Jinai išdegindavo viską aplinkui. Per 5 metus jinai palikdavo tuščią plynę, žmonės su ja nespėdavo, žmonės nebepakeldavo šito tempo, atsakomybės ir, tiksliau sakant, šlovės naštos. Jinai eidavo toliau, į kitą teatrą, eidavo kitur ir vėl ten ūždavo ir siausdavo viską deginantis gaisras. Čia, manau, buvo ir jos laimė, ir jos nelaimė. Tiksliau, jos laimė, nelaimė būdavo kitiems. Kai ji išeidavo, visi atsikvėpdavo: baigėsi šitas gaisras. O paskui pasidaro nuobodu: o kur dingo Ragauskaitė, kodėl jos nebėra?“
Šis dėsningumas, mano dukra, būdingas visiems dideliems menininkams.
N. Šatkauskienė vakarą užbaigė A. Ragauskaitės žodžiais: „Visos kalbos apie mūsų profesijos techniką yra nieko vertos, jei mes ja naudodamiesi neturime ką pasakyti apie žmogų. Tai pati giliausia ir svarbiausia mūsų profesijos prasmė, dėl kurios verta gyvenimą nugyventi teatre.“
