Naujausios
Nerašysiu apie nūdienos aktualiją – Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą. Pastaroji, kuomet pamokos metu sumušamas pedagogas, sudaužomi jo akiniai, nepadės puoselėti taurios, protingos, jautrios asmenybės. Be to, ne laikas pradėti visuomenėje sumaištį sukėlusį ugdymą, kai nė ugdytojai neparuošti.
2023/24 mokslo metai pribloškė be jokių programų plintančiu smurtu, kai kovos veiksmų griebiasi net peiliais ginkluotos moksleivės. Esama kaltinimų, kad ranką prieš mokinį pakelė mokytojas. Visų šių įvykių fone skamba įžūlus leitmotyvas: „broileriai“. Metų metus žadama pedagogo profesiją pripažinti prestižine. Deja, realybėje pamirštamas asmenybės ugdymo procese greta tėvų esantis labai svarbus žmogus – mokytojas.
Dažnai prisimenu savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, kuri prieš šešerius metus išėjo pas Kūrėją. Jei galėtume susitikti gyvai, pasveikinčiau ją gimtadienio ir profesinės šventės proga. Gimdama spalio 5-ąją, Jadvyga Karinauskytė-Kauneckienė atsinešė žemėn viso savo gyvenimo lemtį – mokyti vaikus.
Ji net iš Anapus tebemoko, kaip svarbu mylėti. Jos rašyti laiškai, bendraamžių prisiminimai daugiau nei 5000 tiražu išleistose knygose pasakoja apie neįtikėtiną moterį, palikusią ateinančioms kartoms savotišką Meilės edukaciją plačiąją prasme. Tereikia – pažinti ir mokytis.
Gal todėl ne tik aš, bet ir kiti mokiniai vadino ją „pedagoge nuo Dievo“. Ji niekada ant mūsų nerėkdavo, nebardavo. Mes jos nebijojome. Tačiau gerbėme taip, kad buvo labai nepatogu nepadaryti namų darbų, neišmokti pamokos ir gauti prastą pažymį. Bent man atrodė, kad jai yra nesmagu penkiabalėje vertinimo sistemoje rašyti trejetą savo mylimiausiai mokinei.
Daugiau nesutikau tokių mokytojų, kuriems mokiniai stengėsi būti lojalūs...
Ji anksti pastebėjo, kad galiu rašyti. Ir skatino. Niekada nepamiršiu, kaip septintoje klasėje, pasijutusi super rašytoja, nunešiau jai paskaityti pirmąją savo dramą.
„Gal geriau nerašyk tų dramų...“,– pasakė ji man taip švelniai ir tokiu ramiu tonu, kad iš karto supratau – dramaturge netapsiu...
J. Karinauskytė-Kauneckienė sekė ne vieno savo mokinio gyvenimą, pažinojo, bendravo asmeniškai, o šie visada džiaugdavosi ją susitikę arba iki šiol prisimena tarpusavyje bendraudami.
Daug ką stebino, kai susitikusios mudvi sveikindavomės, tardamos „sveiki, mano mylimiausia Tamsta mokytoja“, o ji, tarsi vėl pasijutusi pamokoje besanti, atsiliepdavo: „o, mano mylimiausioji mokinė. Labas.“
Sovietmetyje nebuvo labai lengva ar saugu mylėti Lietuvą taip, kad tą meilę pajustų ir bent dalelę perimtų mokiniai. O mano Tamsta mokytoja gebėjo įtaigiai supažindinti su kiekvienu rašytoju, literatūros kūriniu. Atrodė, kad tik šioje žemėje tokie talentingi kūrėjai gimsta. J. Kauneckienė burdavo moksleivius į dramos, literatų būrelius, nors anuomet nebuvo jokio užmokesčio už popamokinę veiklą. Ir niekas to nevadino užimtumo programomis,
Nė neabejoju, kad mano mylimiausiajai mokytojai šiandien būtų be galo skaudu, girdint apie smurto protrūkius ar kvaišalų paplitimą mokyklose. Ji negalėtų patikėti, kad brangiausioje Lietuvoje pedagogams reikia streikuoti, idant valstybės vadovai juos išgirstų.
Mano dukra, Nepriklausomybės vaikas, kai jos paklausiau:“Milda, ar tu mokykloje turėjai mylimiausią mokytoją?“, nė nesuprato klausimo. Tačiau, praėjus dešimtmečiui po mokyklos baigimo, jau pasakoja, kaip bendrauja su savo buvusiais pedagogais.
Suprantu. Labai kontrastingas šis, turėjęs būti šventiniu, tekstas. Tokia realybė. Šiandieniniame gyvenime pykčio daugiau nei elementaraus gerumo. Tačiau piktieji nėra kūrėjai. Blogis griauna. Todėl ir reikia mylimiausio ugdytojo šalia, kad suteiktų drąsos išlikti padoriu žmogumi.
Su profesine švente, mielieji pedagogai. Tikėkite, kad yra kažkur mylimiausias mokinys, bent mintyse pavadinsiantis jus MYLIMIAUSIU MOKYTOJU. Toks titulas vertingesnis nei bet koks prezidentinis ordinas, nes jame užkoduota kiekvieno mūsų būtis šioje valstybėje.