Naujausios
Neseniai Šiaulių Katedros pastoraciniame centre įteiktos „Šiaurės Lietuvos žvaigždės“ už šviesų patriotizmą, tylų altruizmą bei veiklos, garsinančios Šiaurės Lietuvą ir Tėvynę, rezultatus.
Simboliška, jog tai ne biudžeto pinigais, o pačių atrankos komisijos narių lėšomis finansuojamas projektas. Nes ir apdovanotieji daug gerų darbų atlieka negaudami ir nesitikėdami gauti net simbolinio atlygio.
Belieka vienintelis atlygis – pagarba tokiems žmonėms, kurie kalnus nuverčia už mus visus.
Gal ne iš karto. Gal po truputį. Gal pasitaikius tinkamai progai. Gal už akių užkliuvus kokiai detalei. Bet jų smegenys nuolat dirba gėriui ir gerumui, ŽMOGAUS PAKYLĖJIMUI, padrąsinimui, verto pastebėjimui, mirusio įamžinimui, aplinkos pagražinimui, pakylėjimui visko, kas priklauso mūsų gimtajam kraštui, mūsų Tėvynei.
Visa tai mus, besisukančius tokių veikuolių orbitoje ir įkvepia didžiuotis savo kraštu, kartais matomais, o kartais iš galingesniųjų šešėlio arba iš užmaršties ištrauktais žmonėmis, kuriančiais Lietuvą.
Ne valdžios žmonės, gal ką nors ir darantys vardan savo krašto mokesčių mokėtojų pinigais, ne tie, kurie vaidina didelius patriotus ir tautos mylėtojus rinkimų arba brovimosi į valdžią laikotarpiu, yra tikrieji patriotai. O būtent GYVENIMO LAUKO, kuriame yra ir taikos, ir batalijų, ir sąlyginės ramybės, eiliniai demonstruoja tikrąjį, nuoširdųjį, šviesųjį patriotizmą. Jie – eiliniai, nes save laiko būtent tokiais. Nešmėsčioja televizijos ekranuose, garsiai nerėkia apie savo nuveiktus gerus darbus, nesipuikuoja, jog yra politikai ar viršininkai... Bet jie yra neeilinės asmenybės, gebančios mažiau plepėti daugiau dirbti, o savo darbus laikyti natūralia pareiga. Tokių žmonių kasdien vis labiau egoizmo apimamoje visuomenėje mažėja. Jie pasirodo mėnesėtame danguje lyg retos žvaigždės. Gal būt todėl ir apdovanojimas pavadintas Šiaurės Lietuvos žvaigžde.
„Šiaulių krašte“ jau pristatyti visų penkių apdovanotųjų nuveikti darbai. Tačiau ne visuomet plačiajai visuomenei prieinama tų nuveiktųjų darbų virtuvė. Kokia kaina už tuos darbus sumokėta? Kokias biurokratines, partines, pavydo, apkalbų ir kitokias kliūtis reikia įveikti, kad tavo mintis, idėja, troškimas pakylėti to vertą žmogų taptų kūnu ir pradėtų gyventi kaip tradicija ar kaip materialiąją prasmę įgavęs kūrinys?
Apie kainą galiu kalbėti kaip pavyzdį pateikdama bene kukliausią ir mažiausiai iš apdovanotųjų visoje Lietuvoje žinomą savo kolegę žurnalistę Janiną Skeberdienę, kurios darbai dažniausia dedikuoti savo gimtajam kraštui. Iš šalies mačiau, kiek pastangų atsiėjo kiekvienos jos idėjos įgyvendinimas.
Pamenu ant mirties slenksčio atsidūrus kelmiškei poetei Reginai Biržinytei, Janina nusprendė pradžiuginti paskutiniąsias poetės dienas, į naują rinkinį sudėdama dar likusius neišleistus jos eilėraščius. Tai darė iš pagarbos beišeinančiam talentui. Per daug anksti išeinančiam... Ir knyga išvydo pasaulį.
Po poetės mirties gimė idėja įsteigti Reginos Biržinytės premiją. Ir šiandien tokia premija yra. Ja apdovanojami vietos literatai, išleidę knygą, kuri komisijos pripažįstama geriausia tų metų knyga.
Pastebėti kitų kraštiečių altruizmą, talentą, gebėjimą ne imti, bet duoti. Regis toks Janinos gyvenimo moto.
Šią vasarą drauge su Tytuvėnų gimnazijos mokytoja Zenta Mačiulaitiene Janina pašventė knygos apie tytuvėniškį rašytoją, Žemaitės ir daugelio kitų literatūrinių premijų laureatą Vladą Kalvaitį sudarymui ir leidybai.
Knyga jau išvydo pasaulį. O Janiną ir savo atostogas paaukojusią mokytoją Zentą stiprino ir rėmė nuoširdusis šviesusis patriotizmas. Noras įamžinti talentingo, tremtį, Sibiro lagerius ir sovietinės tikrovės vargus jau grįžus į Lietuvą patyrusio kraštiečio atminimą. Vargu, ar to būtų ėmęsi kas nors kitas, pavyzdžiui, kolegos iš Rašytojų sąjungos? Juk čia ne Vilnius, tik Tytuvėnai...
Prieš daugelį metų Janinai ir dar būreliui aktyvių kelmiškių kilo mintis rengti Padėkos dienas, kuriose būtų padėkota krašto filantropams ir savanoriams. Mintis tapo kūnu. Šventėje išrenkamas ne tik „Metų filantropas“ ir „Metų savanoris“. Tai galimybė kiekvienam rajono gyventojui padėkoti jį parėmusiam, gelbėjusiam, kai ištiko nelaimė, pasidalijusiam. Ir dėkoja. Suvažiuoja žmonės iš viso rajono su puokštėmis gėlių, kad pagerbtų geradarius. Dėkingumas, kurio niekuomet nebūna per daug, karaliauja tą dieną. Visa erdvė skendi gėlėse.
Bet ne visi žino, kiek asmeninio laiko, nervų įtikinėjimų buriant bendraminčius ir renginiui kaulijant lėšų kainuoja šios šventės puoselėtojai ir vedėjai.
Kelmė skendi gėlėse. Poilsio zonose pastatyta suoliukų, išpuoštų meniškais metalo dirbiniais. Visa tai talentingų ir taip pat patriotizmo nestokojančių seniūnijos darbuotojų Audronės ir Eriko, dirbančių ne už tiek, kiek moka, o tikrai daugiau, nuopelnas.
O Janina, norėdama ką nors apčiuopiamo nuveikti kaip rajono Tarybos narė, sugalvojo įtraukti kelmiškius į miesto puošimą. Jos idėja – hortenzijų alėjos. Pirmoji prie ligoninės. Paskui kitose viešosiose miesto erdvėse. Kiekvieną pavasarį organizuojamos hortenzijų sodinimo dienos. Kelmiškiai atsineša po vieną ar kelis kerelius gėlių ir pasodina jas numatytose erdvėse. Hortenzijos jau pražydo Draugystės parke, B. Laucevičiaus gatvėje ir kitose miesto erdvėse. Idėjai pritariančios įmonės hortenzijomis puošia savo aplinką.
Į hortenzijų sodinimo talką, o gal veikiau šventę ateina ir dalis politikų. Atsineša kerelius sodinukų. Paskui fotografuojasi ir viešinasi facebook paskyrose. Bet nė amt, kad tai jų kolegės Janinos idėja. Galvokite žmonės, kad tai aš čia taip gražiai sugalvojau.
Ir jokios padėkos, jokio pagyrimo kolegei. Konkurencija. Dar rinkėjai kolegę įsimylės labiau negu juos besišypsančius šalia hortenzijų.
Užtat pastebi Šiauliai. Gal į tokius žmones tarsi į paveikslus reikia žiūrėti iš toli, kad įžvelgtumei jo prasmes. O šalia esančiojo darbai atrodo tarsi kasdienė rutina. Daro, vadinasi, taip reikia.
Tikrasis, šviesusis patriotizmas prasideda ne nuo skambių frazių apie Tėvynę, o nuo pagarbos pirmiausia savo tėvams, savo mokytojams, savo gydytojams, savo kiemui, kampeliui, kuriame augai. Juk iš tų kampelių ir susideda Lietuva. Jeigu kiekvienos šeimos kiemas bus tvarkingas ir alsuos pagarba savam žemės lopinėliui, visoje Lietuvoje, galiausiai ir Žemėje bus šviesiau.
Būtent taip mąsto žvaigždę pelniusi Janina, puoselėjanti seniai Amžinybėn iškeliavusių savo tėvelių sodybą. Užpernai ją išpuošė medinėmis skulptūromis, menančiomis tėvelius. Šiemet, atsisakydama patogesnio gyvenimo mieste, pardavė butą ir už gautas lėšas restauravo prieš daug dešimtmečių tėvų statytą namelį.
Sodyba džiaugiasi ne ji viena. Čia rengiami sodo teatrai, muzikos vakarai, vienkiemių gyventojų sąšaukos ir kitokie kultūros renginiai.
Sunku ar lengva į savo sodybą įsileisti dešimtis, o kartais net šimtus svetimų žmonių? Nelengva, nes kiekvienam tokiam renginiui reikia pasiruošti pačiam ir paruošti sodybos erdves. Bet Janina tai daro su džiaugsmu. Tarsi jai svetimų žmonių nebūtų. Visi iš tos pačios Lietuvos...
Ir savo veiklos nevadina skambiais žodžiais – nei patriotizmu, nei altruizmu. „Tai mano saviraiška. Todėl esu be galo dėkinga būriams žmonių, kurie padeda įgyvendinti mano idėjas. Labiausiai prisimenu akciją, kai rinkome lėšas talentingo berniuko akordeonui. Nustebau, kad žmonės, patys nebūdami pernelyg turtingi, yra tokie supratingi, dosnūs ir geri. Visi jie verti pagarbos, ir tą žvaigždę reikėtų keliems tūkstančiams mano idėjų rėmėjų padalinti.“
Teatleidžia kiti „Šiaurės Lietuvos žvaigžde“ apdovanotieji. Apie jų darbus paskaičiau „Šiaulių krašte“, bet nebuvau šalia ir negalėčiau aptarinėti. Žinau tik tiek, kad jie – gerbtini ir reikalingi, nes žmonių širdyse sėja ir augina nuoširdųjį, šviesųjį patriotizmą.
Ir nusilenkti reikėtų Šiaulių sąjūdžio pirmeivių klubui, Nevyriausybinių organizacijų ir apskrities bendruomenių konfederacijai, iškilioms asmenybėms Algimantui Sėjūnui, Jonui Tručinskui, Viliui Puronui ir kitiems aktyviems žmonėms, kurie taip pat vedami šviesaus patriotizmo sumanė pagerbti altruistus ir finansuoti jų apdovanojimus. O svarbiausia pastebėti ir pakylėti nuoširdžiai dirbančius vardan savo krašto. Nes jų dažniausia nepastebi, nenori pastebėti, o gal netgi ignoruoja ta aplinka, kurioje jie sėja savo patriotizmą. Dėl to, kad nenori užsiauginti konurento. Dėl to, kad priklauso ne tai partijai. Arba priklauso ne valdančiųjų partijai. Ir dėl aibės kitų priežasčių, kurios lyg piktžolės užgožia patriotizmo ir altruizmo daigus.
