Naujausios
Skambina Šaukėnų miestelio gyventojas Jonas Gajauskas. Pasakoja miestelyje pamatęs skelbimą. Bus dalijami europiniai maisto produktų paketai labiausiai skurstantiems. Šaukėniškis sako nepažįstantis savo miestelyje taip labai skurstančių. Gal skelbime buvo galima parašyti kaip nors mandagiau: „Bus dalijami maisto paketai nepasiturintiems žmonėms“.
Ir apskritai, Jono nuomone, kartais sunku atskirti, kuris tikras skurdžius, kuris tik pagal dokumentus taip atrodo.
„Aš turbūt vienintelis Šaukėnuose per miestelį važiuoju arkliuku. Prie vežimo dar prisirišu karvikę, nes reikia pervesti į kitą ganyklą. Automobilio neturiu. Tik vežimą ir dviratį. Jaunesnės kartos žmogus, pamatęs mane taip važiuojantį stebėtųsi, koks aš – skurdžius. Bet aš pats save laikau pasiturinčiu.
Pasiturinčiu mane laiko ir seniūnija. Nuėjau prašyti kompensacijos malkoms. Sako: „Tu turi karvę, arklį, žemės. Gyveni gerai. Kompensacija nepriklauso, – pasakoja Jonas. – O kai sunegaluoju ir reikia nuvežti į Kelmę ar Šiaulius pas gydytoją, einu prašyti pagalbos pas nepasiturintį. Tas nepasiturintis turi neblogą namą. Jo kieme stovi automobilis. Nuveš kur tik reikia. Jei ne jis, tai jo sūnus, kuris taip pat oficialiai laikomas nepasiturinčiu.“
O pasiturintys, anot Jono, neturi laiko. Kasdien važiuoja arba žingsniuoja į darbą. Uždirba kukliai. Po darbo suka galvą, kaip kuo taupiau uždirbtus pinigus išleisti, kad užtektų patenkinti visus šeimos poreikius.
Kuris čia labiau nepasiturintis, ar tas kuris dirba ir neturi laiko, bet turi pinigų bent minimaliam pragyvenimui? Ar tas, kuris turi laiko, ir prasimano lėšų tokiam pat minimaliam pragyvenimui? Vienintelis skirtumas – oficialus nepasiturintis nemoka mokesčių valstybei. O neretai dar gauna ir pašalpą.
Ir tai, ko gero, dar nėra pati didžiausia blogybė, jeigu žmogus pašalpos neiššvaisto. Panaudoja būtiniausiems poreikiams. Prie pašalpos prisiduria pavėžėdamas kaimyną, suskaldydamas malkas senoliui ar kitaip padėdamas savo miestelio ar kaimo žmonėms.
Bet yra žmonių, kurie gavę pašalpą, pasijunta milijonieriais. Prisiperka skanaus maisto ir brangių gėrimų iš pačios viršutinės parduotuvės lentynos. Pažydėjo pora dienų. Ir vėl virsta skurdžiais. Eina skolintis, kad nemirtų badu. Skolinasi motinos sugyventinis. O skolą mėnesio dešimtą dieną atneša jos vaikelis. Tikriausiai, iš vaiko pinigų...
Tokius žmones prekybininkai kartais vadina dviejų dienų milijonieriais. Jie ne tik kuklią pašalpą, bet ir kelis tūkstančius per keletą dienų sugebėtų prašvilpti.
Pinigą reikia ne tik uždirbti ar gauti pašalpos pavidalu, bet ir mokėti vertinti. Gal dviejų dienų milijonieriai jo nebrangina, nes gauna veltui?
Jonas sako pažįstantis bedarbių, kurie yra bedarbiai iš prigimimo. Jau antra bedarbių karta. Darbų kaime galėtum vežimais vežti. Ypač jei turi žemės lopinėlį. Bet prie darbo nieko neprisiprašysi, nors jaunų sveikų bedarbių – pilna.
„Pažinojau šaukėniškį viena ranka. Su ta viena rankele jis viską darė. Sodino daržus, augino daržoves. Ūkelis blizgėdavo. Daugeliui močiučių, į kurių mažus sklypelius neįvažiuodavo traktoriai, arkliuku suardavau dirvą. Dabar daržų prie namų jau beveik neliko. Tik žolyniukai, baseiniukai. Senieji iškeliavo į dausas, o jauni tokiais nepatraukliais dalykais neužsiima.“
Ir Jonas su savo arkliuku – jau tarsi muziejinė retenybė. Važiuoja per miestelį. Šeimos su vaikais prašo, kad sustotų, leistų arkliuką paglostyti, šalia jo nusifotografuoti.
Tuo tarpu Jonui arkliukas – ne tik vežiotojas ir geras draugas. Jis padeda atlikti visus ūkio darbus. Suaria žemės lopinėlį bulvėms ir daržui. Vagoja, akėja. Arklį šeimininkas kinko ir į grėbiamąją. Taip prisirūpina šieno keliems savo gyvuliams.
Jam patinka senoviniai darbai. Ne trimeriu ar žoliapjove pjauna žolę, o dalgiuku. Aplinkiniai stebisi, kad dar moka dalgį išsiplakti.
Todėl Jonas ir negali suprasti, kodėl kai kurie jauni, sveiki žmonės skursta. Supranta, kad kaimo žmonių pajamos – menkos. Sunku tiems, kurie dėl ligos ar senatvės negali sunkiai dirbti. Tokiems žmonėms ir jis pats padeda neatlygintinomis paslaugomis, paaukoja ir pinigų, nors nėra turtuolis. Tačiau niekuomet neaukoja per visokiausias akcijas ar labdarą renkančius tarpininkus. Nes nežino, kur iš tikrųjų nukeliauja suaukoti pinigai. „Tegu man asmeniškai parodo tikrą ne dėl savo kaltės skurstantįjį – ir aš jam paaukosiu dešimteriopai“, – sava gyvenimo filosofija dalijasi šaukėniškis.
Ir jis – teisus. Iš tikrųjų kartais sunku atskirti, kam iš tiesų reikia paramos ir labdaros, o kas tik naudojasi aplinkinių gailestingumu, patiklumu ir naivumu.
Prie „Maximos“ prekybos centro kraunu savo prekes į automobilio bagažinę. Pripuola kažkoks keistas žmogus. Tiesia ranką į mano pirkinius. Garsiai rėkia: „Noriu valgyti! Jau dvi dienos nieko nevalgiau! Namuose nieko neturiu!“ Duodu jam pakuotę mėsos. Įsideda į savo maišelį. Nei „ačiū“, nei „išgraužk“. Ir toliau rėkia: „Noriu valgyti!“ Įmanytų, viską, ką nupirkau savo šeimai, pasiimtų.
Nors atrodo „prisiubagavęs“ daugiau kaip pusę maišelio maisto. Tik, kai uždarau bagažinę, rėkaudamas nukeliauja toliau.
Taip ir nesupratau, ar tam žmogui galvoj negerai, ar iš gudrumo naudojasi ką tik iš prekybos centro išėjusiais pirkėjais. Ar jis tikrai skurdžius, ar tokiu tik apsimeta?
Gal tikrai tiek skurdas, tiek turtas priklauso nuo žmogaus vidinės būsenos, nuo jo įsitikinimų, kiek reikia turėti, kiek užtenka ir kiek dar negana.
Kelmė patenka tarp skurdžiausiųjų Lietuvos rajonų. Tai reiškia, kad didelis procentas rajono žmonių per mėnesį privalo pragyventi iš mažiau nei 566 eurų. Didžiąją tokių žmonių dalį sudaro pašalpų gavėjai, bedarbiai ir pensininkai.
Socialinį foną nulemia tai, kad rajone nėra stambesnių pramonės įmonių. Darbas privačiame smulkiajame versle, kuris nežarsto milijonų ir darbuotojams moka nedaug. Arba biudžetinėse įstaigose, kurios taip pat sunkiai patenkina kvalifikuotų specialistų apetitus.
Gyvenu iš didesnių pajamų negu nustatyta skurdo riba. Galiu patenkinti visus būtiniausius šeimos poreikius. Bet nuvažiavusi į „Maximos“ ar kokį kitą prekybos centrą, ir aikštelėje pamačiusi tokią gausybę didžiulių, „iščiustytų“, prabangių ir didelių automobilių, pasijuntu vargeta. Negalėčiau sau leisti mokėti keliasdešimt ar keliolika tūkstančių už automobilį. O jeigu ir galėčiau, vargu ar investuočiau į tokią puikybę. Juk pinigus galima išleisti daug protingiau, investuojant į patogesnę buitį, sveikatą. Nesuprantu kam miestuose reikia tokių galingų, žinoma, ir daug kuro ryjančių, ir gamtą galingai teršiančių automobilių.
Nepavydžiu tų automobilių turėtojams. Gal pinigus jie sąžiningai uždirbo kur nors užsieniuose? Gal kitais būdais susikombinavo. Tik matant išblizgintus visureigius suabejoji, ar tikrai Kelmė yra vienas iš skurdžiausių Lietuvos rajonų. Į akis krenta daugiau blizgesio nei skurdo.
O gal skurdas po „Maximas“ nevaikšto? Gal jo reikėtų ieškoti kur nors kitur? Pavyzdžiui, prie labdaros valgyklos, samariečių įkurtuose vaikų dienos centruose...
Galbūt skurdas tūno toli nuo rajono centro esančiuose kaimeliuose? Skurdas dažniausiai yra tylus. Jis neturi kuo puikuotis.
Rėkia tik prabanga, raginanti į ją atkreipti dėmesį. Ji dalyvauja didžiosiose pasiturimo ir spalvingo gyvenimo lenktynėse.
Skurdas nelenktyniauja. Kad jo yra ir nemažai rodo Vyriausybės formuojamas ateinančių metų biudžetas, kuriame daugiausia lėšų numatyta pensijoms, pašalpoms ir kitai socialinei paramai.
Tuomet kyla logiškas klausimas. Ką padarė ši ir kitos Vyriausybės, kad skurdo būtų mažiau? Kad žmogus netiestų rankos išmaldai iš valstybės kišenės, o turėtų galimybę dirbti ir uždirbti pakankamai? Atrodo, nieko. Daugeliui verslininkų tik sumaišė kortas, sugadindama santykius su jų partneriais kai kuriose valstybėse.
Ką padarė kaimiškų savivaldybių vadovai, jau keli dešimtmečiai aiškinantys, kad ne savivaldybių misija kurti darbo vietas?
Jų misija – kur kas malonesnė: už mokesčių mokėtojų pinigus važinėtis po užsienius, sudarinėti draugystės ir bendradarbiavimo sutartis, kviestis delegacijas į šventes ir patiems svetur važiuoti turistauti ir „baliavoti“. O rajonų gyventojams iš tokių bendradarbiavimų – jokios naudos. Ar pritraukė bent vieną ar du investuotojus, kurie sukurtų gerai apmokamų darbo vietų?
Panašu, kad tiek Vyriausybė, tiek rajonų vadovai linkę tik mažinti darbo vietų, kaimuose ir mažuose miesteliuose uždarinėdami mokyklas, bibliotekas, kultūros namus, medicinos punktus, liekantiems dirbti didindami krūvius tiek, kad žmonės jų jau nebepaveža. Vieni nusispjauna į darbovietę ir eina gyventi iš pašalpos, įsirašydami į skurdžių gretas. Kiti nusispjauna ant Lietuvos. Išvažiuoja į užsienį, išsiveždami tenai ir savo skurdą.