Naujausios
Lietuvoje nieko gražaus. Tamsiausias metų laikas. Depresiška aplinka. Viešoji erdvė perpildyta neigiamų emocijų. Žinių laidose pirmosios naujienos apie karą. Dabar jau apie du karus – Ukrainoje ir Izraelyje.
Valdžios viršūnėse – irgi karo nuotaikos. “Provos” dėl nekilnojamojo turto mokesčio ir biudžeto svarstymo. Politikai ir politologai apie valdančiųjų koaliciją kalba stipria metafora: „dūžta lėkštės ir puodai“. Publikai reikia konfliktų ir sensacijų!
O jeigu rimtai? Ko norėt? Juk suėjo bent jau formaliai konservatyvūs, tradicines vertybes išpažįstantys ir superliberalizmą bei laisvę be ribų propaguojantys politikai? “Vedybos” iš išskaičiavimo ne visuomet laimingos.
Seimas tarkuoja du nelaimėlius savo kolegas Petrą Gražulį ir Remigijų Žemaitaitį. Vieną už tai, kad įžeidė gėjus, kitą – už dainelę apie žyduką ir pagaliuką, sako, sukėlusią pasaulinę audrą.
Nesu nei R. Žemaitaičio, nei P. Gražulio, išrinktų vienmandatėse apygardose, gerbėja. Ir ne visada žaviuosi jų veikla, ypač, kai perlenkia lazdą ir pritrūksta Seimo nariui būtino solidumo. Bet kyla klausimas, ar šie Seimo nariai ką nors pikto padarė rinkėjams, išreikšdami savo nuomonę apie tam tikrus pasaulyje vykstančius reiškinius arba tam tikras Lietuvos gyventojų grupes, kad kolegos – rinkti ir pagal sąrašus patekę į Seimą – mano turį teisę juos apkaltinti? Gal čia tik gera proga atsikratyti nepatogių, liežuvio už dantų nesugebančių laikyti priešininkų, “dergiančių” Seimo lizdą, tiksliau didžiuosius to lizdo erelius?
Tik keista, kad tiems, kurie tradicinės orientacijos lietuvius, saugančius savo kalbą, gerbiančius savo valstybės vėliavą, tautinį orumą ir kitas tradicines vertybes, išvadina vatnikais ir kremliniais, niekas nerengia apkaltos ir nepradeda ikiteisminių tyrimų. Nes jie – savi ir patogūs, viena ir ta pačia kuoka – kremlinio etikete – gebantys primušti visus mąstančius savo galva, kritiškai vertinančius reiškinius, drįstančius išreikšti kitokią nuomonę.
R. Žemaitaičio išsižadėjo net “Laisvė ir teisingumas”. Politikas neteko partijos, kurią pats ir buvo įkūręs. Didokas nuostolis. Bet sakoma, kas nenužudo, tas užgrūdina. Padaro beveik nemirtingu. Seimo narys surinko būrį rėmėjų ir įkūrė naują partiją “Nemuno aušrą”, kuriai vadovaus ir ketina dalyvauti visuose 2024 metų rinkimuose.
Dabar kelmiškiai suka galvas, ar Kelmėje po R. Žemaitaičio sparnu įsikūręs „Laisvės ir teisingumo“ partijos, kurioje jau nebeliko R. Žemaitaičio, skyrius pasuks link „Nemuno aušros“. Nes vieša paslaptis, kad aktyvi R. Žemaitaičio veikla po jo vėliava susispietusiems, dažniausia iš kitų partijų perbėgusiems veikėjams Savivaldybių rinkimuose padėjo laimėti daugiausia mandatų, tapti didžiausiąja rajono Tarybos frakcija ir formuoti valdančiąją daugumą.
Jeigu „Laisvės ir teisingumo“ būrys pasuks į „Nemuno aušrą“ teks keisti ir frakcijos pavadinimą savo krikštatėvio ir Kelmėje išrinkto Seimo nario garbei.
Būtų lyg ir per skambu, ir per stambu. Nemunas pro Kelmę neteka, tik Kražantė ir Vilbėnas. Tai kaip čia pamatytume tą Nemuno aušrą? Be to, visai neaišku, kokia ideologija slypi po tokiu geografiniu pavadinimu. Kiek joje beliks laisvės ir teisingumo, kuriuos deklaruodami R. Žemaitaičio sekėjai Kelmėje sudarė valdančiąją daugumą?
O šiaip jau pokyčiai būtų įdomūs. Iš vienos partijos į kitą perbėga ne pavieniai veikėjai, o visas skyrius! Retas atvejis. Bet jau nebe pirmas. Bent jau Kelmėje.
Prieš keletą metų Kelmės rajone susikūrė Žaliųjų partijos skyrius. Žavi, gabi, kelis aukštojo mokslo diplomus turinti, užsienio kalbų mokanti ir kompetencijos nestokojanti skyriaus pirmininkė vadovavo ne tik Kelmės, bet ir Šilalės skyriui, dalyvavo Seimo ir Savivaldybių rinkimuose. Per pastaruosius Savivaldybių rinkimus drauge su bendrapartiete pateko į rajono Tarybą ir į valdančiąją daugumą.
Bet neseniai iš Širvintų į Kelmę atvyko tokia pat žavi Regionų partijos atstovė Živilė Pinskuvienė – ir sugundė. Žaliųjų pirmininkė Kelmėje įkūrė Regionų partijos skyrių. Iš Žaliųjų partijos pasitraukė ne viena. Kaip pati skelbė socialiniuose tinkluose, su visais į Žaliųjų partiją savo suburtais nariais.
Pirmininkė aiškina, jog po Regionų partijos vėliava pavyks daugiau nuveikti Kelmės labui.
Kažkur skaičiau mintį, jog daugiausia neištikimybės faktų pasitaiko tarp gėjų porų. Gėjus į poras subloškia seksualinė orientacija. Ir kaip žinia, vyrai dažniau negu moterys turi polinkį būti neištikimi.
Bet gana ryški ir partinė neištikimybė. Ypač, kai į kitą partiją pereina urmu visi skyriaus nariai. Partijos narius jungia visiems tinkanti ir patinkanti ta pati ideologija, gal ir vertybės, kaip dabar mėgstama sakyti. Tad labai keista, kai staiga kelios dešimtys žmonių lyg kareiviai rikiuotėje persiorientuoja į kitas vertybes ir kitą ideologiją. Lengvai ir paprastai tarsi persivilktų naują labiau patinkančią suknelę ar kostiumą, o senąsias drapanas išmestų.
Ir vargu, ar gerų darbų kiekį apsprendžia partijos pavadinimas? Gerus darbus rajono labui galima daryti nepriklausomai nuo to, kokiai partijai priklausai. O kiekvienas pasilakstymas į kitą partiją kvepia išdavyste, asmenybės nestabilumu ir nepatikimumu. Vargu, ar tai gali sužavėti rinkėjus...
Bet pasižvalgius bent jau po Kelmės rajono savivaldybės Tarybą, vienai partijai ištikimų ideologinių grynuolių labai nedaug. Ypač iš valdančiosios daugumos. Ne vienas jau ragavęs kitų partijų ideologijos. Vieni atėjo iš „Valstiečių ir žaliųjų“, kiti iš visuomeninių komitetų, treti iš Liberalcentristų, ketvirti iš Darbo partijos. Kai kurie iki šios dienos jau pabuvoję ir keliose partijose. Kaip kokiame kulinarijos šou. Paragavai – nepatiko, nusispjovei ir eini toliau. Ir ten nepatiko – eini dar kitur.
Peršasi išvada, kad daugelio perėjūnų tikslas – ne politika ir ne darbas rinkėjams, o troškimas reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje ir gauti ne tik Tarybos nario mandatą, bet ir patrauklų postą. Kaip rodo kelmiškų patirtis, tai pavyksta.
Taip yra ne tik Kelmėje. Didžiojoje Lietuvos politikoje taip pat apstu neištikimybės partijai pavyzdžių. Ir savo įsitikinimų išsižada jau ne rajono lygio veikėjai, o iškilios, Lietuvoje gerai žinomos asmenybės: mokslininkai, aukštas pareigas užimantys biurokratai. Nors partija, kurios išsižada, kai kurias asmenybes itin dosniai apdovanoja: iškelia į Seimo narius, suteikia premjero postą, laimina kaip kandidatus į Prezidentus. O tie numylėtiniai kartais ima ir atsuka nugarą!
Priežastys – įvairios kaip ir patsai gyvenimas. Neretai sukiršina arba pervilioja konkurentai. Kartais suveikia narcizo sindromas. Atskilėliai kuria savas partijas, kad jie, o ne kas kitas būtų lyderis. Kartais susidaro įspūdis, jog dažnas savimi pasitikintis, lyderiauti linkęs lietuvis jau privalo ne tik pastatyti namą, pasodinti medį, išleisti į gyvenimą vaikus, bet dar sukurti ir savo partiją. Nesvarbu pataikys ar nepataikys į dešimtuką, svarbu, kad partija bus sava lyg žmona ir kad galės tapti jos galva.
Partija daugeliui politikų yra tik priemonė arba viena iš galimybių pasiekti norimo tikslo. O tas tikslas nebūtinai tarnauti savo rajonui ar savo Lietuvai ir savo rinkėjams. Dažnas į politiką skverbiasi pasitvarkyti savo ar kokios nors siauros asmenų grupės, kuriai priklauso, reikaliukų.
Tad gal šiais laikais, kai jau niekas nebestebina ir negali nustebinti, natūralu ir ta perviliotų, perbėgusių, įsižeidusių, nenugalėjusių savo ambicijų, susižavinčių vis kitomis idėjomis, neriančių kur giliau ir naudingiau politikų rūšis? Tik kaip juos vadinti? Perėjūnais? Pabėgėliais? Perbėgėliais? Politiniais klajūnais?
Ir kaip vadinti tokį reiškinį? Gal politine paleistuvyste? Ar politine daugpatyste?