Naujausios
Socialiniuose tinkluose šmėstelėjo skelbimas: Siūlomas darbas traktorininkui, melžėjai ir šėrikui. Atlyginimas 1850 eurų. Plius apgyvendinimas su galimybe sodybą išsipirkti. Pageidautina, kad tai būtų šeima.“
Po skelbimu, matyt, mokytojo komentaras: „Kada tokios sąlygos ir tokie atlyginimai bus siūlomi mokytojams?“
Žinoma, nelengvas nei traktorininko, nei melžėjos, nei šėriko darbas. Niekas nepavydi jiems didžiulių atlyginimų.
Tačiau žmogus – toks sutvėrimas. Linkęs lyginti, ieškoti teisybės ir socialinio teisingumo.
Iš smalsumo akimis permečiau daugiau darbo skelbimų. Pavyzdžiui, Kelmės rajono savivaldybėje skelbiamas konkursas Statybos ir infrastruktūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms. Siūlomas 1840 eurų atlyginimas – panašus kaip ir traktorininkui, kuriam pakanka būti darbščiam, negirtauti, turėti traktorininko pažymėjimą ir gal būt gebėti dirbti su kita žemės ūkio technika.
Tuo tarpu universitete inžinerijos mokslus krimtusiam žmogui reikės dalyvauti konkurse, atitikti daugybę keliamų reikalavimų, išmanyti įstatymus, mokėti užsienio kalbą... Nenuostabu, kad konkursai neįvyksta, nes už traktorininko atlyginimą inžinieriui dirbti – nepatrauklu.
Bet dabar rugsėjis. Aktualiausia kalbėti apie mokytojus, kurie dėl reikalingiems gebėjimams ir įdėtam darbui neadekvačių atlyginimų rugsėjo 15 -ąją ketina streikuoti. Žinoma, ne visi. Kiti dar tiki Vyriausybės pažadais, kad kitąmet atlyginimai kils ir gerokai viršys šalyje gaunamą vidutinį darbo užmokestį.
Šiemet valstybės nustatytas vidutinis darbo užmokestis socialinių įmokų bazei skaičiuoti siekia 1684 eurus. Faktiškai antrąjį šių metų ketvirtį vidutinis atlyginimas Lietuvoje jau siekė 2000 eurų iki mokesčių ir 1241 eurą į rankas.
Tuo tarpu Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė, jog vidutinis mokytojo atlyginimas šalyje siekia 1408 eurus.
Bet pasirodo, jog ir tie 1408 eurai – per gerai, kad būtų tiesa. Paskelbus šią informaciją, dalis mokytojų pasipiktino. Tiek uždirba tik didžiųjų miestų licėjų ir kitų didelių prestižinių mokyklų mokytojai, turintys pusantro etato. Provincijoje dirbančio, kelių dešimtmečių darbo stažą ir metodininko kvalifikaciją turinčio pagrindinį dalyką dėstančio mokytojo atlyginimas sukasi apie 1000 – 1100 eurų, vyr mokytojo – apie 900, eilinio mokytojo – apie 800 eurų į rankas.
Ne visi vidutinį šalies mokytojo atlyginimą gauna ir didmiesčiuose. Antai trisdešimt savaitinių pamokų turintis, keliose mokyklose dirbantis didmiesčio muzikos mokytojas tvirtina uždirbantis tik 1100.
Nors kai kurie ir rajonų gimnazijų mokytojai, dėstantys lietuvių, anglų kalbas ar matematiką, gauna ir po du tūkstančius eurų.
Bet vargu, ar ir tai adekvatu, turint omenyje mokytojui tenkančią atsakomybę? Reikia ne tik puikaus savo dalyko išmanymo, bet ir gebėjimo bent dalį to, ką pats žinai, įsodinti į galvą mokiniui. Reikia talento atrasti ryšį ir su mokiniu, ir su jo tėvais, kad vaikas įgytų motyvą mokytis. Reikia talento suvaldyti klasę, kai vaikai puikiai žino savo teises ir jomis naudojasi, bet nenori žinoti pareigų. Reikia psichologijos žinių. Mokytojas privalo būti ne eilinė asmenybė, o pavyzdys, kuriuo mokinys norėtų sekti.
Prieš keletą metų už mokytojo darbą įvestas etatinis apmokėjimas. Naujovę sugalvoję klerkai ją pavadino MEDUMI. Tik ar tas medus pasaldino mokytojo gyvenimą?
Etatas – 24 kontaktinės pamokos, plius laikas pasiruošimui pamokoms, sąsiuvinių taisymui, auklėtiniams, mokyklos bendruomenės darbams sugaištos minutės ir valandos.
Pedagogai sako, jog, įvedus etatinį apmokėjimą, atsirado daugiau socialinio teisingumo. Mokytojui galima apmokėti už sugaištą laiką posėdžiuose, pasiruošimui pamokoms, asmeniniam tobulėjimui, kvalifikacijos kėlimui, mokyklos bendruomenės reikalams ir taip bent iš dalies kompensuoti kontaktinių valandų trūkumą, ypač aktualų kaimo mokyklose, kur surinkti pilną kontaktinių valandų krūvį dėl mažo mokinių skaičiaus – sunku.
Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai tvirtina, jog etatinis apmokėjimas ypač naudingas jauniems mokytojams. Jiems pasiruošimui pamokoms skiriama 90 procentų pamokai sugaištamo laiko, kuris yra apmokamas.
Tuo tarpu dešimt šimtukininkų iš 23 šiųmetinių savo abiturientų į gyvenimą išleidusi lietuvių kalbos mokytoja iš Marijampolės teigia, jog jai pasiruošti pamokai skiriama tik 15 minučių apmokamo laiko. Per tiek šimtukininkų ugdytoja sako galinti pasiruošti tik kalbos pamokai. Literatūros pamokai reikia kur kas daugiau laiko. Nepakankamai apmokamo laiko skiriama ir vyresniųjų klasių mokinių darbų taisymui.
Didelį stažą, aukštą kvalifikaciją ir pusantro etato pamokų krūvį turinti mokytoja nesiskundžia atlyginimu. Bet jau trys dešimtmečiai gyvena tik mokykla ir dirba mokyklai kasdien iki išnaktų. Taip dirba ne ji viena. Daugelis mokytojų mokykloje vedę pamokas, per pertraukas budėję koridoriuose, po pamokų pildę elektroninį dienyną ir atlikę kitokius formalumus, dar antra tiek darbo nešasi į namus.
O atlyginimą, įvedus etatinį apmokėjimą, lemia daugelis veiksnių. Mokinių skaičius mokykloje lemia, kiek mokyklai bus skirta etatų. Nuo mokinių skaičiaus klasėje priklauso mokytojui skirtas apmokamas laikas sąsiuvinių taisymui, pasiruošimui pamokoms. Skiriasi net apmokėjimas už auklėjamąją klasę. Jeigu joje dešimt mokinių, nedidelio miestelio gimnazijoje skiriama tik pustrečios valandos, jei daugiau – keturios apmokamos valandos.
Jeigu klasėje yra specialiųjų poreikių vaikų, mokytojo atlyginimas gali didėti nuo 5 iki 15 procentų
Priklauso ir nuo to, kaip kuo racionaliau mokyklos direktorius sudėlioja etatus, jei mokyklai skiriama, pavyzdžiui, 50 etatų, o dirba 55 mokytojai. Jeigu daugelis iš jų turi metodininko ar eksperto kvalifikaciją iš to paties krepšelio reikia mokėti ir priedus.
Norėdama tiksliai sužinoti, kiek kainuoja aukštos kavlifikacijos ir kiek eilinio mokytojo darbo valanda ir kiek tiksliai mokama už pilną etatą, skambinau ir mokyklų vadovams, ir patiems mokytojams. Niekas nieko tiksliai negalėjo pasakyti. Atlyginimas priklauso nuo daugybės faktorių. O labiausiai, aišku, nuo aukštosios valdžios – kiek etatų ji paskirs mokyklai ar gimnazijai ir nuo mokyklos direktoriaus – kiek teisingai jis tuos etatus padalins.
Dalis kalbintų mokytojų, pasirodo, taip pat neskaičiuoja ir nevertina savo laiko. Pamokoms ruošiasi tol, kol pasiruošia. Mokinių darbus taiso tol, kol ištaiso.
Kenčia dėl jų profesiją menkinančio visuomenės požiūrio. Skaudina į neigiamą pusę pasikeitęs mokinių požiūris į mokslą.
Nedaug medaus teprikabins ir iš Vyriausybės pažado kitais metais ženkliau pakelti atlyginimus. Mat, mokytojų etatų nenumatoma didinti. Pinigai nukeliaus į taip vadinamą antrąją kišenę.
Bet daugelis mokytojų nestreikuos. Lituanistė iš Kražių sako, jog mokytojai privalo būti altruistai. „Gali suvalgyti save galvodamas kaip tau blogai. Bet nėra taip jau blogai.“
Altruizmas gerai. Būtų nuostabu, kad jo turėtų ir kitų profesijų atstovai. Bet gal tas altruizmas, besąlygiškas klusnumas, savo laiko nevertinimas ir amžinas jo neturėjimas net pakovojimui už save, kompetencijų ir pinigų neskaičiavimas, ištikimybė savo profesijai, atsidavimas darbui ir yra mokytojo tragedija?
Tokios mintys kyla toliau žiūrinėjant darbo skelbimus. Nekvalifikuotas pagalbinis darbininkas statybose – atlyginimas nuo 1160 iki 1544. Tolimųjų reisų vairuotojas – 2400 – 3300 eurų. Krovinių apskaitininkas transporto įmonėje – 1820 eurų. Darbas boilingo klube – 950 – 1350 eurų.
Ko vertas intelektas, kurį įgyti visai nepigu? Ar dar reikalingi inteligentai ir inteligencija? Ar kada nors gebėsime deramai įvertinti mokytoją ir mokėti jam už darbą orų atlyginimą?