Naujausios
Apsisuko dar vienerių metų ratas. Apiblukusius sieninius kalendorius keisime naujais. Ir tikėsime, kad naujieji metai bus geresni, šviesesni, viltingesni už praėjusius.
Vieni tapsime didesni, suaugesni, kiti – labiau subrendę, treti – tiesiog senesni. Tokia laiko misija auginti, brandinti, vėliau sendinti žmogų ir grąžinti jį žemei.
Sulaukus brandaus amžiaus ir supratus, kiek sumanymų dar neįgyvendinta, kiek darbų neatlikta, norisi sušukti: „Paskolinkite laiko! Kad ir su didelėm palūkanom.“ Deja, tai būtų balsas tyruose. Tai neįmanoma.
Laikas brangus ir vertingas tiek, kiek sugebame prasmingo nuveikti per mums skirtus metus mėnesius, savaites, dienas ir valandas. Laimingi tie, kurie jiems dar likusį laiką skaičiuoja metais, galbūt net dešimtmečiais. Ir sunerimę tie, kurių kadencija šioje Žemėje jau eina į pabaigą. Nors tiksliai nežinai, kada ateis ta paskutinioji diena, bet jauti, kad ji neišvengiamai artėja. Nes išeina bendraamžiai draugai, pažįstami, giminės, kaimynai...
Jeigu sutrinka sveikata, ją galima pataisyti pratęsiant pakenkto organo gyvavimą vaistais, operacijomis, transplantacijomis. Jeigu trūksta pinigų, jų gali pasiskolinti. Jeigu prireikia kokio daikto, įmanoma jį nusipirkti.
Laiko neįmanoma nei pasiskolinti, nei nusipirkti, nei susigrąžinti vaistais ar operacijomis. Nors galbūt atsirastų tokių žmonių, kurie sutiktų parduoti dalį savo laiko už didelius pinigus arba suteikti laiko paskolą už dideles palūkanas. Nes norėtų gyventi trumpiau, bet karališkai.
Galbūt motina žiūrėdama į sergantį savo vaiką trokšta jam atiduoti bent pusę jos gyvenimui duoto laiko. Galbūt vaikas mirštančiai savo motinai padovanotų bent kelerius savo gyvenimo metus. Tiesiog pasidalintų savo laiku. Bet tai neįmanoma! Laikas ir unikalus tuo, kad juo neturi teisės dalintis.
Tu gali skirti savo laiko pabūdamas su artimuoju, draugu, kolega, bendraminčiu. Bet tavo laikas netampa laiku tų, su kuriais bendrauji. Jis nusėda tavyje patirtimis, mintimis, bendrais darbais. Tampa praeitimi, bet kartais tos patirtys išnyra tarsi iš vandenyno dugno ir primena, kokia buvo jau praėjusio, praleistojo laiko prasmė.
Kartais prabėgus dienai, mintimis perbėgame savo nuveiktus darbus. Nieko ypatingo. Kasdienė rutina. Darbas. Namai. Rūpestis šeima. Televizorius. Neramios žinių laidos. Gąsdinančios antraštės, blaškančios ir trukdančios susikaupti. Dauginančios rūpesčio, kuris jau ir taip slegia žmones. Norisi stipriau užtraukti lango užuolaidas. Nieko įstabaus!
Tuomet įstabaus ieškome kelionėse, svetimuose kraštuose, kur bent savaitę galime pasijusti ne rutinos vergai, o karaliai, drąsiai besinaudojantys mūsų labui triūsiančio aptarnaujančio personalo laiku. Bet tai tik trumpalaikės laiko manipuliacijos žmonėmis.
Todėl su pavydu žiūrime į išradėjus, kurie atlieka mokslinius tyrimus ir kitus didelius visai žmonijai naudingus darbus. Tik nepaklausiame, ar jie laimingi, ar patenkinti tuo, kaip naudoja jiems skirtą gyvenimo laiką. Ar žmonija jiems atlygina už įtemptą darbą ir talentą?
Prieš Kalėdas ir metų virsmą pasipila įvairiausios paramos ir labdaros akcijos. Paaukojęs penkis eurus maltiečių sriubai, gali pasijusti geradariu, paaukojęs daugiau – vos ne filantropu. Tai kartojasi kasmet. Paramos ir pagalbos reikalingų žmonių nemažėja.
Tik kyla klausimas, kaip įprasmina savo laiką valdžios ir vyriausybės. Ar nuveikia ką nors, kad tokių nelaimingųjų nebūtų? Juk vos ne kasdien viešojoje erdvėje skalambijama, kad pragyvenimo lygiu jau vejamės Europos senbuves. O didelėmis ambicijomis kartais jas ir lenkiame. Bet ten socialinė sistema sutvarkyta taip, kad vieniša senutė niekuomet negyvens fermoje be elektros, visuomet turės pastogę, už kurią sumokės valstybė, jeigu pati neturi iš ko. Visuomet gaus bent kelis šimtus eurų maistui, sulauks slaugos ir socialinių darbuotojų, kurie ja pasirūpins. Ir nereikės kaip išganymo laukti porą kartų per savaitę atnešamos maltiečių sriubos.
Kartais sunku suprasti, kur investuojamas laikas tų, kuriems patikime mokesčių mokėtojų pinigus, uždirbtus mokesčiams kasmet aukojant po penkis savo gyvenimo mėnesius, kuriuos išrenkame tikėdami ir pasitikėdami, kad žmonėmis bus pasirūpinta tinkamai. Ar tik paturistavimui po svečias šalis? Partinėms rietenoms? Biurokratinio smurto prieš žmones, baudų ir mokesčių dauginimui?
Žmogus gyvas ne tik oru ir vandeniu, bet ir viltimi. Todėl kasmet, kabindami ant sienos naują kalendorių, skaičiuosiantį praėjusias ir dar likusias dienas, viliamės, kad kitąmet bus geriau, šviesiau, kad pagaliau baigsis kliūčių ir nesėkmių ruožas. Juk laikas dar yra ir geras gydytojas, padedantis išsigydyti sielos žaizdas, užmarštin nuplukdantis nuoskaudas ir įsižeidimus, ištrinantis atmintį apie patirtas skriaudas.
Ir nors suvokiame, kad iš tiesų niekas ir niekur neišnyksta, kad laikas tik manipuliuoja žmogumi, meldžiame, kad jo užtektų bent jau tikėjimui ir vilčiai. Nes jų galia dar leidžia svajoti ir plakti širdį.