Naujausios
Nuovokusis Skaitytojau,
Jūs paimate atkuriamą mokslo, visuomenės, literatūros ir meno žurnalą „Kultūra“, leistą Šiauliuose 1923–1926 metais, kuriame randate eilinio kultūros lauko dalyvio „Laišką skaitytojui“, kurį nusprendžiate pradžioje bent jau permesti akimis. Jus sudomina vienas iš antraštės žodžių, tikriausiai miesto pavadinimas, nes pripažįstate tik elektroninį laišką, Jūsų postus įprasmina tūkstančiai patiktukų, profesionaliojo meno terminas ir reiškinys Jums toks aiškus, kad jam neverta skirti akies mirktelėjimo. Laiško autoriaus vardas ir pavardė Jūsų taip pat pagrįstai nesudomina, nebent primena vieną įpaminklintą sovietinės Lietuvos veikėją. Kitaip sakant, Jūs nusprendžiate brangią akimirką tarp žinučių, postų, pranešimų ir reklamų, sklindančių iš išmaniojo telefono, skirti šiam tekstui. Jūs nesuklydote, bet aš netikiu, kad Jums užteks kantrybės perskaityti šį laišką iki galo! Netikiu, nes, perfrazuojant vieną italų literatūros klasiką, šiais laikais rašyti ilgus laiškus – tikrų tikriausias nesusipratimas.
–-
Neabejoju, kad Jūs jau nepastebite Šiaulių pėsčiųjų bulvare, ant pastato sienos, netoli daugiakalbio „Gaidžio“, jau pernelyg ilgai užsibuvusios (ne)žinomo Algirdo Juliaus Greimo minties apie vieną kultūrą. O kaip reaguotumėte, jeigu ten kabėtų plakatas su užrašu: Šiauliuose nėra vietos profesionaliajam menui?
Šiame laiške ir pamėginsiu atsakyti į šį (ne)retorinį klausimą aptardamas esamą teisinį reglamentavimą, nacionalinę kultūros politiką, Šiaulių kultūros lauko situaciją, išskirdamas Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ atvejį, išryškindamas kai kurias problemas ir pasiūlydamas galimus jų sprendimo būdus.
Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje randame apibrėžtį: „Profesionalusis menas – originali aukšto meistriškumo ir meninio lygio kūryba, tokia pripažįstama profesionaliųjų meno vertintojų.“ Matome profesionaliojo meno kriterijus, kurie liudija, kad profesionalusis menas turi būti originalus (postmodernizmas nuvainikavo originalumą), aukšto meistriškumo ir meninio lygio (meistriškumų ir meninių lygių yra įvairių), pripažintas profesionalaus meno vertintojo (aukštojo išsilavinimo neturintis asmuo juo negali būti – tai nustato įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Skaitytojui kažko šiame apibrėžime trūksta, todėl kartu pagūglinkime ir prisiminkime dar vieną įstatymą.
Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje randame svarbią apibrėžtį: „Profesionalusis scenos menas – autoriaus (autorių) ir (ar) atlikėjo (atlikėjų) aukšto meistriškumo ir meninio lygio scenos meno kūryba (sukurti, viešai atlikti ir (ar) įvairiomis viešinimo priemonėmis skleidžiami kūriniai), įvertinta profesionaliųjų meno vertintojų.“ Paaiškėja, kad profesionalusis menas dar turi būti ne tik sukurtas, bet ir viešai atliktas autoriaus ir (ar) atlikėjo, viešinamas, skleidžiamas, įvertinamas, t.y. kritiškai, akademiškai, ekspertiškai etc. reflektuojamas.
Sudėjus šiuos apibrėžimus ir mano matymą, galima būtų pateikti tokį profesionaliojo meno apibrėžimą: „Profesionalusis menas – originali, aukšto meistriškumo ir meninio lygio kūryba – autoriaus ir (ar) atlikėjo sukurti, atlikti, įvertinti meno kūriniai – konkurencingai funkcionuojanti meno lauke“.
Apsiribokime šiuo darbiniu apibrėžimu, turėdami omenyje Pierre‘o Bourdieu mintį, kad „tas arba kitas konkretus menininkas, tas arba kitas intelektualas yra toks vien dėl to, kad egzistuoja intelektualų arba meno laukas.“ Be to, svarbu tai, kad minėti apibrėžimo dėmenys tiesiogiai koreliuoja su lėtai teberengiamu Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymu, o dar svarbiau – su esama praktika. Pastaroji yra nulemta teisinės bazės (Lietuvos Respublikos kultūros centrų įstatymas), per 30 metų vykdomos kultūros politikos ir sėkmingai palaiko esminę Lietuvos kultūros lauko problemą – profesionalusis menas yra anapus kultūros / meno lauko regionuose.
Kultūros centrai Lietuvoje iš esmės kuria ir skleidžia mėgėjų meną, o profesionalusis menas paliktas nacionalinėms kultūros įstaigoms, kurios siejamos su aukščiausiu profesionalumu, nacionalinių kultūros ir meno kūrinių pastatymu, nacionalinės kultūros reprezentavimu šalyje ir užsienyje, visuomenės ugdymu, profesionaliojo meno sklaida.
Lietuvos regionuose ir vyksta tik profesionaliojo meno sklaida, kuri, paprastai tariant, yra profesionaliojo meno kūrinių atvežimas. Lietuvos regionuose profesionalusis menas iš esmės nėra kuriamas – tai antroji problema, kuri lemia Lietuvos kultūros lauko hierarchizavimą. Tokia atvežtinė produkcija yra simbolinė, parodomoji, ji ugdo kultūros vartotoją, bet nesukuria prielaidų ir paskatų kurti profesionalųjį meną regiono kultūros bendruomenėse. O juk tai būtų galima daryti, pavyzdžiui, kultūros centrų meno kolektyvams bendradarbiaujant su profesionaliais menininkais, nacionalinėmis kultūros įstaigomis, nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatais.
Žinoma, tam reikėtų valstybės investicijų, bet Jūs, neabejoju, suprantate, kad išlieka tik ta valstybė, kuri yra kultūros valstybė. Vizijų strategija „Lietuva 2050“ paremta daugiareikšme kultūros samprata, nors joje, be kita ko, teigiama, kad nuo mažens bus ugdomas profesionaliosios kultūros poreikis, kad Lietuvoje nebebus teritorinės kultūrinės atskirties. Kad taip atsitiktų 2050 metais, sprendimus turime priimti ir įgyvendinti jau dabar. Be to, turime klausti, kodėl ne 2025–2030 metais?
Lietuvos kultūros taryba prioritetu turėtų laikyti bendrus projektus, kurių metu regioninės kultūros ir meno įstaigos kuria profesionaliojo meno kūrinius. Suprantant kvalifikacijų ir kompetencijų skirtumą, būtų galima įsivesti ir įteisinti sąvokas: aukščiausiojo lygmens profesionalusis menas, aukštesniojo lygmens profesionalusis menas, aukšto lygmens profesionalusis menas. Esant sąveikai ir sistemai, atsirastų naujų kūrinių, profesionaliojo meno atlikėjų, kiltų visuomenės poreikis ir pasirengimas suvokti profesionaliojo meno kūrinius.
Beje, lankydamasis įvairiuose kultūros renginiuose Lietuvoje pastebiu, kad regionų kultūros laukų lyderiai nori profesionaliojo meno, geba jį „importuoti“, ypač Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių atidarymo progomis. Dalis vietinių šventinio renginio lankytojų iš karto palieka salę, kai išgirsta, kad svečiuose bus, jų bendruomenę sveikins, dainuos operos solistas (solistė). Kiti kenčia... ir pusbalsiu aptarinėja einamuosius gyvenimo klausimus. O politikai visada užtepa medaus ant duonos riekės, garsiai pareikšdami, kad mes nesame provincija! Taigi terpė profesionaliajam menui regionuose yra, bet ji neišnaudojama. O poreikį geriausiai liudytų ši Rokiškio kultūros centro kolektyvo mintis: „Lietuvos profesionalių teatrų festivalis VAIDINAME ŽEMDIRBIAMS yra pagrindinis ir labiausiai rokiškėnų laukiamas renginys.“
Praktikoje profesionalusis menas skirtas tam suvokėjui, kuris yra pasirengęs jį suprasti, turi kultūrinį kapitalą, finansinį kapitalą, kuris žino ankstesnę tradiciją ir geba kritiškai vertinti naujus meno kūrinius. Lietuvos valstybė dar neinvestavo į tokį suvokėją, jai, regis, tinka, kad tokių būtų mažuma, nes suprantama, kad kultūrinis išprusimas skatina ir politinį išprusimą.
Taigi tenka konstatuoti trečiąją problemą – Lietuvoje yra mažai profesionalųjį meną suvokiančių gyventojų (jeigu būtų kitaip, Lietuvoje 2020 metai būtų buvę paskelbti Lietuvos operos metais; priminsiu, kad 2020 metais sukako 100 metų, kai Lietuvių meno kūrėjų draugijos iniciatyva buvo įsteigtas pirmasis profesionalus operos teatras Lietuvoje – Operos ir dramos vaidykla, pastatyta pirmoji lietuviška profesionali keturių veiksmų opera – G. Verdi „Traviata“ (1920-12-31). O ir iš tų, kurie save priskirtų profesionaliojo meno žinovams, reikėtų atskirti „proginius“, t.y. tuos, kurie kartą metuose apsilanko naujametinėje „Traviatoje“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Beje, dar yra bilietų į 2023 metų gruodžio 21–23; 27–31 d. pasirodymus. Paskubėkite!
Jūs nervingai „skrolinate“ ekraną žemyn, nes domitės tik antraštėje žadėtu Šiaulių miesto klausimu. Taigi man tenka konstatuoti, kad Šiauliuose egzistuoja tos pačios nacionalinio kultūros lauko problemos. Tačiau Saulės miestas, istoriškai buvęs alternatyviosios kultūros miestas, turi ir specifinių niuansų. Vienas jų yra menkas vietinės valdžios ir pačių gyventojų interesas turėti mieste profesionalųjį meną, skatinti jį, remti, padaryti jį neatsiejama savo gyvenimo dalimi. Šią tendenciją liudija Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerijos“ atvejis, kai įstaigos likimas (jos juridinis statusas) suklibėjo, palikus darbą ilgametei jos vadovei Janinai Ališauskienei.
Mano įsitikinimu, įstaigos vadovai turi keistis, iš anksto abejoti būsimo direktoriaus (-ės) kompetencija, kai asmuo nėra žinomas, kai neaiški jo / jos 5 metų veiklos programa, yra mažų mažiausiai keista (nekalbant apie ignoruojamą teisinės valstybės principą), mieste esančios kultūros ir meno įstaigos turi konkuruoti tarpusavyje.
„Laiptų galerija“ taip pat turi keistis, ieškoti naujų veiklos formų, krypčių, iniciatyvų (pavyzdžiui, tapti kūrybinių rezidencijų vieta), auginti auditoriją, bet išlaikydama tai, kas laiko patikrinta ir kas reprezentuoja ne tik galeriją, bet ir Šiaulių miesto kultūrą Lietuvoje. Tai ir tarptautinis festivalis „Šiaulių Monmartro Respublika“, ir Lietuvos dailės klasikų parodos, ir profesionaliosios muzikos koncertai, ir Litvakų kultūros mėnuo, ir folkloro ansamblis „Salduvė“, ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų literatūriniai vakarai. Kitaip sakant, „Laiptų galerija“ turi ir toliau kurti profesionalųjį meną, o ne tik jį skleisti. Tačiau čia atsiduriame teisiniuose spąstuose.
Kultūros centrų įstatymo 5 straipsnis nustato 14-a kultūros centro funkcijų, o 7 punkte įteisinta:
„organizuoja ir (ar) vykdo profesionalaus meno veiklas ir jų sklaidą [...]“. Įstatymas suteikia teisę kultūros centrui vykdyti profesionaliojo meno veiklas, o Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ nuostatų (patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2023 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. T-51) 13-as punktas reglamentuoja: „Kultūros centras pagal veiklos pobūdį yra specializuotas kultūros centras, kurio pagrindinė kultūrinės veiklos sritis yra profesionaliojo meno sklaida ir populiarinimas.“ Kodėl Nuostatuose nebuvo galima įrašyti, kad kultūros centro pagrindinė veiklos sritis yra profesionaliojo meno veiklų ir jų sklaidos organizavimas ir vykdymas?
Atsakymų čia gali būti įvairių, tačiau dabartiniai nuostatai kviestų paskaityti Šiaulių kultūros centro nuostatus, kurių 18 punkte įteisinta, kad vienas iš Šiaulių kultūros centro tikslų yra „profesionaliojo meno sklaida“. O 19.10 papunktis, užmirštant teisinio aiškumo principą, paverčia minėtą tikslą funkcija: „sudaro sąlygas profesionaliojo meno sklaidai“. Tikriausiai sutapimas, kad minimi nuostatai patvirtinti tame pačiame 2023 m. kovo 2 d. Tarybos posėdyje (sprendimu Nr. T-47), bet summa summarum abu kultūros centrai vykdo tą pačią profesionaliojo meno sklaidą, tačiau tik vienas iš jų, Šiaulių kultūros centras (daugiasritis), turi 1 struktūrinį padalinį (filialą).
Kitaip sakant, kelčiau hipotezę, kad atnaujinti abiejų kultūros centrų nuostatai buvo priimti (tądien buvo patvirtinti ir Šiaulių dailės galerijos nuostatai, ir Šiaulių miesto koncertinės įstaigos „Saulė“ nuostatai) sustrategavus ne tik direktorės išleidimą į užtarnautą poilsį, „Laiptų galerijos“ renovaciją, bet ir būsimą įstaigos reorganizavimą, juridinio asmens pabaigą be likvidavimo procedūros, prijungimo būdu, kai vienas ar daugiau juridinių asmenų prijungiamas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos. Jeigu taip bus, „Laiptų galerijos“ darbuotojai nesužinos to paskutinieji (kaip atsitiko renovacijos atveju), nes Civilinis kodeksas imperatyviai numato, kad juridinių asmenų reorganizavimo sąlygos privalo būti paskelbtos ne vėliau kaip likus trisdešimčiai dienų iki prijungiamo juridinio asmens dalyvių susirinkimo.
Prieš priimant sprendimus reikia mąstyti ir viešai diskutuoti ne apie įsivaizduojamąją optimizaciją, bet apie faktą, kad „Savivaldybių kultūros indekse 2021“ Šiauliai garbingai papuošė indekso apačią – atsidūrė 57 vietoje! Kodėl? Tyrėja Kristina Mažeikaitė pateikė savus atsakymus, tarp kurių vertos dėmesio mintys, kad Šiaulių miesto savivaldybėje, atsižvelgiant į miesto gyventojų skaičių, pasigendama didesnės kultūrinių veiklų pasiūlos, gyventojams neužtikrinamas kultūrinės įvairovės pasirinkimas, per maža kultūros infrastruktūra, kad „reikėtų daugiau dėmesio skirti esamoms kultūros įstaigoms palaikyti, naujoms atsirasti ir profesionalaus meno kūrėjams skatinti.“
Mano manymu, esminės Šiaulių miesto kultūros lauko problemos yra šios:
a) kultūra nebuvo ir nėra tapusi Šiaulių miesto savivaldybės veiklos prioritetu;
b) Šiauliuose nėra profesionaliajam menui tinkančios infrastruktūros (koncertinių salių), trūksta instrumentų;
c) Šiaulių miesto kultūros lauko fragmentacija ir nekintančios lauko žaidėjų „užsiimtos pozicijos“ (P. Bourdieu). Kultūros lauko dalyviai tarpusavyje nebendradarbiauja ir netgi nesivargina (bent iš profesinio intereso) lankytis kitos institucijos renginiuose;
d) kultūros įstaigos plačiajai visuomenei asocijuojasi ne su kūrybinėmis veiklomis, bet su konkrečiais asmenimis, turinčiais (bent jau regiono mastu) pripažintą simbolinį kapitalą;
e) kritinio diskurso stoka, nes apie kultūros / meno įvykį anotaciškai praneša tik vietinė žiniasklaida, socialiniai tinklai, portalai;
f) kultūros renginiuose lankosi tie patys asmenys, vadinasi, jų skaičius yra ribotas;
g) jaunoji karta yra atskirta nuo dalyvavimo kultūros renginiuose, išskyrus minėjimus, šventes, sukaktis, pasirodymus. Apskritai Lietuvoje vis dar nesuvokiama, kad švietimo ir kultūros jungtis yra būtina, jeigu norime realaus progreso švietimo ir kultūros srityse;
h) populiariosios kultūros dominavimas lemia Šiaulių miesto gyventojų pasitenkinimą kultūros paslaugomis;
i) mėgėjų menas, ypač vyresnio amžiaus žmonių kategorijoje, yra žemo lygio, jam trūksta vadovų, dėmesio, finansavimo;
j) Šiaulių miesto moksleivių kūrybinis potencialas (Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija, Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ etc.) gyvuoja autonomiškuose kultūros lauko rėžiuose, kurie nesusieina bendrajame Šiaulių miesto kultūros lauke;
k) kultūra nėra suvokiama kaip Šiaulių miesto tapatybės dalis, nors miestas turi reprezentacinių renginių, tarp kurių, beje, esama tokio, kurį organizuojant siekiama „kurti progresyvaus, profesionaliojo meno naujovėms atviro Šiaulių regiono įvaizdį“;
l) Šiaulių miesto kultūros laukas yra imlus kūrybinėms inovacijoms, šiuolaikiniam menui, tarpdisciplininiam menui, bet tai netampa strategine kultūros lauko plėtros kryptimi.
Šį sąrašą būtų galima tęsti, pateikti argumentus ir taip išvesti iš pusiausvyros Skaitytoją, jau dabar pagrįstai besipiktinantį, kad nedaroma skirtis tarp Šiaulių miesto kultūros lauko ir Šiaulių miesto profesionaliosios kultūros sublauko. Tos skirties nėra, nes iš lauko ribų yra lošiama pačiame lauke, o „lauko ribos yra ten, kur baigiasi lauko veikmė“ (P. Bourdieu). Esama Šiaulių miesto kultūros lauko struktūra nesuteikia pagrindo Šiaulių miesto profesionaliosios kultūros sublauką laikyti dominuojančiu ir kuriančiu pridėtinę vertę, skatinančiu gyventojų kūrybingumą ir įsitraukimą į kultūros procesus. Vis dėlto esama išimčių – „Polifonija“, „Dagilėlis“, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, Šiaulių dailės galerija, „Camerata Solaris“, „Laiptų galerija“, kurios likimas, regis, spręsis rugsėjo ar spalio mėnesį.
Mano galva, „Laiptų galerija“ ateityje galėtų tapti profesionaliojo meno Šiauliuose telkimo ir kompetencijų centru. Tai teigiu įvertindamas ir savo patirtį, nes esu vedęs literatūrinių renginių galerijoje, dalyvavęs renginiuose kaip žiūrovas ar eidamas Seimo nario Stasio Tumėno padėjėjo pareigas. „Laiptų galeriją“ reikia išlaikyti, o ne reorganizuoti, stiprinti, o ne silpninti, turtinti, o ne išdalinti.
Nekvestionuojant Šiaulių miesto savivaldybės tarybos teisės įstatymų nustatyta tvarka steigti, reorganizuoti ir likviduoti savivaldybės kultūros centrus, derėtų pasakyti, kad tai, kas miestui yra reikalinga, sprendžia patys gyventojai, o ne miesto valdžia. Pastaroji išrinkta ne tam, kad įgyvendintų asmeninius norus, bet tam, kad atstovautų savivaldybės bendruomenės interesą, viešąjį interesą.
Skaitančius šį tekstą kviečiu atsakyti į klausimą: ką praras Šiauliai, jeigu „Laiptų galerija“ neteks savarankiško juridinio asmens statuso?
Mano manymu, galerijos išnykimas iš Šiaulių miesto kultūros lauko pirmiausia iš miesto gyventojų atims teisę į kokybišką profesionaliojo meno kūrimą, sklaidą ir recepciją. Institucija neteks esamo įdirbio, sukaupto kultūrinio, organizacinio, socialinio kapitalo, kuris dabar leidžia į Šiaulius pasikviesti aukščiausiojo lygmens profesionalių menininkų. „Laiptų galerija“ neteks galimybės pati atsinaujinti, stiprinti savo kultūrinę veiklą, įtraukti kultūroje nedalyvaujančius ar retai dalyvaujančius gyventojus. Šiauliai ir toliau gyvuos atskirose kultūros celėse, manys, kad kultūra turi teikti viltį, pramogą, poilsį. Kitaip sakant, Šiauliai ir toliau gyvens įsivaizduojamojo Saulės mūšio naratyvu, nemėgindami stoti į kovą dėl kultūros miesto statuso ir vardo.
Svarbiausia, kad nebus ugdomas visapusiškai išprusęs kultūros vartotojas, galintis pats kurti ir profesionaliąją kultūrą, suvokti meno procesus ir istorinius jų kontekstus, juos kritiškai vertinti, inspiruoti Šiauliams ir Lietuvai svarbių idėjų gimimą ir įgyvendinimą. Juk ne man vienam skaudu, kad Šiauliuose vis dar nėra Šiaulių muzikinio teatro, sėkmingai veikusio 1942–1944 metais.
Nesuprantama, kodėl Šiauliai neturi ambicijų tapti Lietuvos kultūros sostine, kuri suteiks postūmį miesto raidai, įvaizdžiui, gyventojams, atskleis miestiečių kūrybines galias, kuriomis aš neabejoju. Liūdnai atrodo Šiaulių miesto atstovų skaičius nacionalinėse meno kūrėjų asociacijose, o apie Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas kol kas telieka tik pasvajoti...
Keistai atrodo, kai turtingas Šiaulių miesto kultūros paveldas aktualizuojamas tik švenčių, sukakčių, minėjimų proga. O kur dar menkai išnaudojamas bendradarbiavimas su kaimyninės Latvijos profesionaliojo meno atstovais. Kodėl neįsteigus respublikinės Algirdo Juliaus Greimo premijos už profesionaliojo meno puoselėjimą, sklaidą, kritiką? Kodėl Šiauliuose neinicijavus šiuolaikinės literatūros festivalio „Saulės lapai“?
–-
Kritiškasis Skaitytojau, jeigu perskaitei nors dalį šio laiško, kuris niekada nebus publikuotas žurnale „Kultūra“, kuris gyvena portale epaveldas.lt. ir kuriam šiais metais sukaks 100 metų, esi vertas didžiausios pagarbos ir padėkos. Manęs, autoriaus, taip pat nebuvo, nes aš šiame tekste tapau M. Foucault „autorine funkcija“. Nepaisant to, laimėjome mes abu, nes, kaip sako Italo Calvino, „šioje vietoje prasideda diskusija“.