Naujausios
Sostinės Viršuliškių mikrorajono daugiabutyje įvyko sprogimas. Trisdešimties būstų gyventojai viduržiemyje liko be pastogės. Eik kur nori, nepasiėmęs nė būtiniausių daiktų. Kas pas gimines, kas pas draugus. Kas į viešbutį.
Dauguma namų netekusių žmonių turbūt dirba Tėvynės labui. Kai kas gal atidirbęs keliasdešimt metų jau nusipelnęs užtarnauto poilsio.
O kokia paguoda ir parama iš valstybės, kuriai visą gyvenimą dirbo? Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skelbia, jog nukentėjusiems bus skirta tikslinė pašalpa – 7260 eurų. Bet su sąlyga. Jei pajamos vienam šeimos nariui neviršija 704 eurų, o jeigu žmogus gyvena vienas – 792 eurų. Jeigu bent vienu euru tos pajamos bus didesnės, pašalpos negaus.
Daugelis negaus. Nes nurodyta suma beveik prilygsta minimaliam atlyginimui. Už tokius atlyginimus sostinėje dirba ne daug kas.
Kiti rūpesčiai – vienkartinės pašalpos, socialinis būstas ir kitokia galima parama deleguojama savivaldybėms.
Savivaldybė suteiks socialinį būstą šešiolikai nukentėjusiųjų. Kol kas trims mėnesiams. O paskui sutartys gali būti pratęstos. Bet socialinį būstą jau teks nuomotis.
Ar labai nuskurstų valstybė, jeigu dėl neaiškių priežasčių būstą praradusiems visiškai nekaltiems žmonėms nupirktų kitus būstus panašiame daugiabutyje? Kaip skelbia nekilnojamojo turto portalai, pigiausi būstai Viršuliškėse kainuoja apie 80 – 90 tūkstančių eurų. Trisdešimčiai butų reikėtų maždaug 300 tūkstančių eurų. Tegu ir kažkiek daugiau – pusės milijono. Juk valstybė padėtų savo piliečiams, Tėvynei dirbantiems ir bendrąjį gėrį kuriantiems ar dirbusiems ir kūrusiems žmonėms.
O jeigu pavyktų suremontuoti sprogimo apgadintą pastatą, gyventojai grįžtų į savo būstus. Butai liktų kitiems nelaimės ištiktiesiems.
Didmiesčių savivaldybės galėtų net turėti laisvą daugiabutį, kuriame apgyvendintų nelaimės ištiktus savo žmones. Ir tai nebūtų prabanga, palyginus su tuo, kaip mes padedame svetimiems į Lietuvą dėl įvairių priežasčių atplūdusiems žmonėms.
Praėjusių metų gruodžio 11 dienos duomenimis, kurie pateikti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklapyje, Lietuvoje gyveno 83 134 ukrainiečiai. Tik kiek daugiau kaip trečdalis – 29 934 jų dirba. Kiti naudojasi dosnia socialine parama: mokama kompensacija už būstą, teikiama socialinė parama, maisto ir higienos paketai, emocinė psichosocialinė parama, kortelės maistui, nemokamos transporto paslaugos, kurių kainą vežėjams kompensuoja savivaldybės.
Ukrainiečių jaunimas gali be rūpesčių studijuoti. 60 procentų studijų kainos kompensuoja valstybė, 40 procentų – aukštosios mokyklos. Bakalauro studijų programos studentams skiriama 300 eurų stipendija, magistrantams – 490 eurų. Šie studentai apgyvendinami bendrabutyje.
Pirmos pakopos ukrainiečių studijoms Lietuva skiria 642 tūkstančius, antros pakopos studijoms – 217,6 tūkstančio eurų.
Nesu nusiteikusi prieš ukrainiečius ir nenoriu nuteikti kitų. Tačiau jeigu valstybė išgali tokią dosnią paramą skirti karo pabėgėliams, kodėl neišgali taip pat dosniai paremti nukentėjusių, bet negalinčių ar nenorinčių pabėgti savų piliečių?
Kuo skiriasi sugriauti ukrainiečio namai nuo sugriauto Viršuliškių daugiabučio? Ar lietuviui, ne dėl savo kaltės netekusiam namų, mažiau skauda negu ukrainiečiui?
O gal tiems, kurie valdo valstybę, tiesiog mažiau gaila savų. Gal taip dosniai remti jų neapsimoka? Nes remti savus – natūralu. Nebus atgarsių tarptautinėje erdvėje. Neįsirašysi į istoriją.
Gal be ypatingo entuziazmo, bet ne mažiau dosniai Lietuva rėmė ir neteisėtus iš Baltarusijos į Lietuvą atėjusius migrantus. Planuotas 150 milijonų vertės viešasis pirkimas. Beveik 75 milijonai skirti išnuomoti pilnai įrengtus gyvenamuosius konteinerinius namelius, kuriuose neteisėti migrantai gyveno. Jiems įrengti maitinimo blokai, maldos patalpos ir kita infrastruktūra. Infrastruktūros įrengimui skirta dar 54,7 milijono eurų be PVM. Dar per 20 milijonų skirta pabėgėliams, kurių iš Baltarusijos atplūdo 4200, suteiktoms paslaugoms. O šie nedėkingieji dėl esą nesvetingo sutikimo dar kreipiasi į Europos žmogaus teisių teismą.
Kiek daugiabučių už tokias sumas būtų galima pastatyti saviems piliečiams! Ir tokie sprogimai, kaip Viršuliškėse nevirstų gyventojų drama.
Dabar gi, kai trisdešimties butų gyventojai prarado per visą savo gyvenimą uždirbtą turtą, politikai, užuot svarstę, kaip padėti žmonėms, „kalasi“ dėl ambasadoriaus skyrimo Lenkijoje.
Viešojoje erdvėje svarstoma, ar neįvedus privalomojo būsto draudimo.
Tik ar yra šimtaprocentinė garantija, kad draudimas atlygins žalą šimtu procentų? Juk ir Viršuliškėse net ir draustų butų gyventojams, neskuba išmokėti kompensacijų, nori patekti į butus. Ir vargu, ar rastųsi tokia turtinga draudimo bendrovė Lietuvoje, kuri išgalėtų kiekvienam daugiabučio gyventojui sumokėti tiek, kad jam išeitų kitas analogiškas būstas.
Viešojoje erdvėje svarstoma ir apie tai, kad sovietinius daugiabučius reikia griauti, nors juose sėkmingai gyvena dauguma Lietuvos žmonių. O storasieniai Chruščiovo laikais statyti namai puikiausiai atitinka aukščiausią energetinę klasę.
Ir iš kokių lėšų valstybė žmonėms kompensuotų už nugriautus namus? Gal įvertintų simboline kaina, už kurią gyventojas nenupirktų nė vieno kambario naujos statybos buto?
Keistai atrodo ir tai, kad iki šiol tiksliai nepaaiškinama, kas kaltas dėl įvykusio sprogimo. Nespėta išsiaiškinti? O gal išsiaiškinta, tik neskelbiama?
Improvizuok, kiek nori. Gal dujų nuotekis? Jeigu taip – kaip tai įvyko, kas kaltas? O gal kas nors bute gamino sprogmenis, rizikuodamas kaimynų turtu ir gyvybėmis? Gal teroro aktas? O gal specialus aktas, norint įtikinti visuomenę, kokie nesaugūs sovietiniai daugiabučiai? Juk jau ne pirmi metai kalbama, ar nereikėtų jų nugriauti. Gal kokiems nekilnojamojo turto magnatams reikalingas sklypas naujam daugiabučiui?
Tarkime, jog tai šių eilučių autorės fantazija. Tačiau, kol visuomenei nebus pateikta bent pirminė tiksli informacija, galime fantazuoti, kiek norime.
Galiausiai turime teisę kelti klausimus. Nes jaučiamės nesaugūs visi, gyvenantys daugiabučiuose. O juose gyvena, ko gero, daugiau kaip pusė visų nuosavus būstus turinčių Lietuvos žmonių.
Nesaugūs, nes ir mūsų daugiabučiuose gali įvykti dujų nuotekis. Nesaugūs, nes beveik kiekviename daugiabutyje randasi bent vienas piktavalis, neadekvatus ar aplaidus žmogus. Per jį gali atsitikti taip, kad gatvėje atsidurs šimtas jo kaimynų. Niekuo dėtų žmonių, kurie turėjo daug dirbti, kad įsigytų stogą virš galvos. Ir dalis bus tokių, kurie už prarastą būstą dar porą dešimtmečių bus skolingi bankui.
Gaisras Viršuliškėse, nusinešęs dvi gyvybes ir palikęs be namų keliasdešimt žmonių nėra išimtis. Neseniai degė šešiabutis Joniškio rajone. Ką tik užversta gaisro Šiauliuose, Aido gatvėje, kur keli žmonės žuvo liepsnose, o septyniolikmetė mergina mirtinai susižalojo bandydama gelbėtis šokdama iš balkono, byla. Tokių pavyzdžių apstu kiekvienais metais.
Jeigu nelaimė įvyksta dėl kurio nors gyventojo kaltės, kaimynai neturėtų bijoti tapti skundikais, nes veikiausiai jau prieš gaisrus ir sprogimus būna pastebėję netinkamą to gyventojo gyvenimo būdą.
O jei dėl dujų nuotekio ar kitų su namo būkle susijusių dalykų, kyla klausimas, ką veikia daugiabučius administruojančios ir pinigus už techninę priežiūrą bei sistemų priežiūrą iš gyventojų imančios bendrovės.