Naujausios
Geras daiktas tas kočėlas! Džiugu man, šios kadencijos (2023–2027) deputatui, vyrui ir pramoninio miesto atstovui, kad šis kulinarinis įrenginys atkeliavo į mūsų miesto laikraščio puslapį, neatsitiktinai. Paaiškinimą pradėsiu nuo pradžių.
Kai Šiaulių miesto tarybos Ūkio ir plėtros komiteto posėdžio metu išgirdome pirmąją problemą, kurią turėjo spręsti mūsų šviesios galvos: „Dėl didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičiaus nustatymo“, pranešėja, moteris pagal lytį, paaiškino, kad po šiuo pavadinimu Savivaldybėje ruošiama nauja pareigybė, kurioje būtų įdarbinta moteris, besirūpinanti moterų apsauga nuo artimų vyrų smurto artimoje aplinkoje.
Išgirdęs šviesų pasiūlymą, remiantį Konstituciją, ėmiau ir paklausiau jos, koks skaičius moterų, per pastaruosius trejus metus, nukentėjo nuo savo artimųjų Šiauliuose. Pranešėja truputį sutriko, kadangi nebuvo mušta. Ji tepaaiškino, kad tokių duomenų neturi, bet siūlo balsuoti.
Kol komitetas ruošėsi balsuoti, mano galvoje užvirė tikras posėdis. Prisiminiau anuos tamsius laikus, kai miesto Vykdomajame komitete dirbo bene tris kartus mažiau žmonių, nes buvo specialistai, gi, kai sovietmetis byrėjo, gyventojų mieste buvo daug daugiau nei dabar. Prisiminiau ir lietuvišką folklorą, bene tūkstantį metų mus mokiusį, kad berniukai negali skriausti mergaičių, teveliai – mamyčių, seneliai – močiučių, kad vyras moteriai turi padėti apsivilkti paltą, o, einant į butą ar autobusą, visada praleisti ją pirmą. Taip savo moteris mylėjome ir Vytauto laikais, ir švedmečiais, ir prie Smetonos... Juk tik pokaryje į Lietuvą atkeliavo vertinys: „Muša, vadinasi myli“, nežinia iš kur – iš čigonų ar rusų folkloro? Dabar, kai čigonai tapo romais, rusai – užsieniečiais, o mes – nepriklausomais, šis šūkis, apverstas aukštyn kojomis, miestų gatvėse tapo reklaminių plokštumų butaforija, tuščiu pinigų mėtymu nežinia kam.
Mintyse grįžau prie folklore minimo įrenginio, kuriuo naudojosi mūsų protėvių šeimynos – prie kočėlo. Visais laikais žinojome, kad tai – idealus buitinis rakandas žmonai, tinkantis kočioti tešlą ant stalo, vyrą – ant lovos, o reikalui esant, ir per kuprą jam užtvoti, jei prireikia.
Šios mintys tyliai pasufleravo pasiūlymą: už tuščiai ruošiamus išmesti pinigus, vienoje Šiaulių įmonių – „Ventoje“ ar kitur, verta iš medžio ištekinti kelioliką kočėlų, laikymui Savivaldybėje, „vieno langelio“ skyriuje. Apsiverkusi nuo vyro nukentėjusi moterėlė, į kurią buvo pasikėsinta artimoje aplinkoje, čia gautų kočėlą tam, kad begėdį vyrą pakočiotų. Manau, kad tai būtų ir pigiau, ir racionaliau, ir folkloriškiau. Juk vyrai, jeigu jie tikri vyrai ir lietuviai, niekada gyvenime nemuša savų moterų. Atvirkščiai – jas myli, gina nuo visų ir visokių pavojų. Visada. Be išimčių.
Apsidairiau. Mačiau, kad komitetas ruošiasi balsuoti už šį klausimą teigiamai: „už!“, bet manoji galva toliau vargo su logika, nes mačiau, kad „už“ pasiruošė balsuoti ir moteriškės, nors jų interesai tiesiogiai siejosi su svarstomu klausimu. Juk deputato reglamentas jas vertė trumpam palikti salę, nes šis klausimas tiesiogiai siejosi su jų lytine priklausomybe ir asmeniniais interesais. Akivaizdu, kad tokiu būdu absoliuti dauguma deputačių akivaizdžiai nusiženginėjo įstatymui, kai kolegos vyrai kažkodėl tylėjo...
Nutylėsiu: smurtas artimoje aplinkoje – ne moterėlių, ne kočėlo ir ne policininko banano reikalas. Už tinkamą sumelę tą patvirtintų bet kuris advokatas...
Bet!.. Ar kas nors pasidomi, kokiomis brandžiomis mintimis ūžia deputatų makaulės posėdžių metu? Taigi...