Naujausios
Į aštuntąjį savo amželio dešimtmetį įkopę Birutė ir Juozas iš pašto dėžutės pluoštais nešasi sąskaitas. Čia iš šilumos tinklų. Už šildymą, už „gyvatuką“, už karštą vandenį. Čia iš daugiabučio administratoriaus. Čia už šaltą vandenį iš vandens tiekimo įmonės. Čia už dujas. Čia už šiukšlių išvežimą. Čia už elektrą iš tiekėjo, su kuriuo sudarė sutartį. Ir dar viena už bendras daugiabučio gyventojų elektros reikmes. Čia už televizorių. Čia už telefoną. Tik spėk mokėti!
Birutė kiekvieną sąskaitą deda į specialų komodos stalčių. Tryliktąją mėnesio dieną gaus pensiją. Tuomet išsitrauks sąskaitas, pasiims kalkuliatorių ir skrupulingai susiskaičiuos, kiek reikės mokėti ir ar kas nors dar liks iš kuklios 400 eurų jos pensijos.
Tuomet keliaus į vaistinę. Nusipirks būtiniausių vaistų. Jeigu liks kelios dešimtys eurų, nusipirks maisto. Vėliau šeima maitinsis iš kiek didesnės Juozo pensijos. Tik pirmiausia ir jis kulniuos į vaistinę. Maistui skirs tik tai, kas liks nuo vaistų.
Technikumus sovietiniais laikais baigę sutuoktiniai visą gyvenimą sunkiai dirbo, per didžiausius vargus gavo teisę pasistatyti kooperatinį butą, daugelį metų už jį mokėjo. Ir dabar už teisę tame butelyje gyventi, naudotis elektra, dujomis, šiltu vandeniu kas mėnesį turi atseikėti per du šimtus eurų.
Tuo tarpu Lietuvos Seime skinasi kelią dar vienas mokestis – nekilnojamojo turto. Lengviausias būdas pasipinigauti valstybei ir savivaldybėms. Juk 88 procentai lietuvių gyvena nuosavuose būstuose. Neišsenkantis pajamų šaltinis! Nes lietuvis, kiek jį besmaugtų, nei savo pirkios, nei savo buto neatsisakys.
Beje, tie būstai daugeliui jaunų žmonių – tik sąlygiškai nuosavi. Po kelis dešimtmečius vaikus auginančios šeimos sėdi bankų kišenėje. Tie irgi nepasidrovi smaugti lietuvaičių vis labiau. Jau ir anksčiau būstų paskolos buvo vienos didžiausių Europoje. Per kelis dešimtmečius, kol mokėdavo paskolą, žmonės už savo butą sumokėdavo beveik dvigubai. O pastaraisiais metais palūkanos keliamos jau kelioliktą kartą. Kol išsimokės, būsto kaina gal patrigubės.
O ten, Vilniuje, kur tiek daug aukštai sėdinčiųjų, driokstelti nekilnojamojo turto mokestis. Mokate bankui, susimokėkite ir valstybei. Už privilegiją gyventi lyg nuosavame, bet vis dar bankui įkeistame bute.
Iki šiol nekilnojamojo turto mokestį mokėjo tik tie, kurių būsto vertė viršijo 150 tūkstančių eurų. Bet valdžiukei paliepus, įstatymų kūrėjams panorėjus, šį mėnesį vyks galutinis balsavimas už įstatymą, kuris numato, kad nekilnojamojo turto mokestį mokės visi.
Tūkstančiai gyventojų protestuoja prie Seimo. Valdžiukė guodžia – mokestis bus labai nedidelis, vidutiniškai apie 16 eurų. Esą žmonės nė nepajus, bus skaičiuojama panašiai kaip ir žemės mokestis.
Šimtus kartų valdžių jau apgauti žmonės netiki. Gal norėdamos sodriau papildyti biudžetą savivaldybės nustatys ne šešiolikos, o šimto šešiasdešimties eurų mokestį? Juk įstatyme numatytos žirklės leis įstatymą interpretuoti ir taip, ir kitaip.
Ir su žemės mokesčiu kiekviena rajonų valdžia daro kaip išmano. Antai kelerius metus tris hektarus žemės valdęs aštuoniasdešimtmetis dėl amžiaus buvo atleidžiamas nuo žemės mokesčio. Šį rudenį atėjo sąskaita, nes Taryba, matyt, nusprendė kitaip.
O kad tas nekilnojamojo turto mokestis tikrai siektų tik šešiolika eurų! Kodėl savininkas turėtų dar kartą mokėti, kai už būstą jau sumokėjo? Ir tebemoka kas mėnesį, prie to būsto prisisiurbusioms visokio plauko įmonėms ir įmonėlėms nerealias kainas už suteiktas, o kartais tik neva suteiktas paslaugas. Antai Šiauliuose už gyventojų sukauptas lėšas daugiabučius administruojanti įmonė nesutinka išdažyti net laiptinių nedažytų nuo sovietinių laikų. Esą tam reikalui gyventojai turėtų iš naujo rinkti pinigus, nes kaupiamosios lėšos išeina kitiems dalykams.
Taigi, tos įmonės, vykdydamos veiklą ir apmokestindamos savo klientus pačios moka mokesčius valstybei, kuriuos suneša ne kas kitas, o daugiabučių gyventojai.
Valdantieji svajoja: šiuo metu, kai nekilnojamojo turto mokestį mokėjo tik 32 tūkstančiai turtingiausiųjų, buvo surenkama 13 milijonų eurų. Kai mokės visi, planuojama surinkti 200 milijonų.
Esą tie mokesčiai bus panaudoti infrastruktūrai gerinti.
Tačiau šio rašinio pradžioje minėti Birutė ir Juozas nesupranta, kodėl jie dar turėtų prisidėti ir prie miesto infrastruktūros gerinimo. „Mūsų daugiabutį renovavo. Tuo pačiu sutvarkė ir kiemus. Šaligatvį išgrindė trinkelėmis, išasfaltavo automobilių aikštelę. Už viską susimokėjome patys. Daugelį metų kabėjo paskola bankui. Kodėl dar kartą turime mokėti? Mes niekam neskolingi – ir kvit.“
O gal, surinkusi nekilnojamojo turto mokestį, pavyzdžiui, Kelmės rajono valdžia išasfaltuos jau keli dešimtmečiai nuo sovietinių laikų keikiamą duobėtą ir nesaugų kelią į Karklėnus? Abejoju. Nes bus surasta biurokratinių kliūčių tas lėšas taip supertikslingai „įsisavinti“.
Antra vertus, kodėl mokesčius mokančiam gyventojui, dar turėtų rūpėti infrastruktūra? Kiekviena seniūnija turi savo biudžetą. Nusistato prioritetus ir tvarko infrastruktūrą. Nebent tų lėšų gauna per mažai. Nes aukščiau sėdintieji neteisingai jas paskirsto.
O mokesčių mokėtojai į biudžetą jų suneša pakankamai. Kiekvienas dirbantis žmogus moka gyventojų pajamų mokestį. Jeigu jo alga 1000 eurų, kiekvieną mėnesį valstybei atiduoda 20 procentų arba 200 eurų. Per metus pustrečio tūkstančio!
Dar beveik 70 eurų kas mėnesį jis sumoka sveikatos draudimo, nors neretai, neapsikentus eilių, tenka kreiptis į privačias gydymo įstaigas ir dar kartą mokėti.
Dar 125 eurus kiekvienas tūkstantį uždirbantis žmogus sumoka pensijų bei socialinio draudimo fondui.
Į rankas jam lieka 605 eurai. Dalybos – gana altruistinės.
Bet tai ne viskas, ką valstybė gauna iš savo piliečių. Žmogus kasdien valgo, laikas nuo laiko perka drabužius ir batus, buitinę techniką, paslaugas. O tuo pačiu moka dar vieną netiesioginį mokestį valstybei. Kiekviename parduotuvės čekyje yra nurodyta PVM – pridėtinės vertės mokesčio suma, kuri įkalkuliuota į prekės kainą ir nurašoma valstybei.
Lietuvoje pridėtinės vertės mokestis – gana solidus. Ne pagal gyventojų pajamas. Siekia 21 procentą. O pavyzdžiui, Vokietijoje, kur žmonės uždirba gerokai daugiau, – tik 19 , Prancūzijoje – 20, Lichtenšteine – 18, Liuksenburge – 17 procentų. Yra keletas šalių, kur šis mokestis didesnis nei Lietuvoje, pavyzdžiui, Danijoje. Bet ir pragyvenimo lygis ten aukštesnis.
Taigi, jeigu jūs nueinate į prekybos centrą ir perkate už 100 eurų, valstybei nuo jūsų pirkinių krepšelio lieka 21 euras. Kiek kartų einate į parduotuvę, tiek kartų įnešate papildomą indėlį į valstybės biudžetą.
O kol sukuriama jūsų perkama prekė, PVM moka ir gamintojas, pirkdamas reikalingas žaliavas. Gamintojas parduos prekę, gaus pajamų.
O kokias pajamas iš būsto, kuriame gyvena, gali gauti jo savininkas? Jokių! Turėdamas būstą jis kaip tik dar netiesiogiai moka valstybei, kaip jau minėta, naudodamasis prie būsto prisisiurbusių įmonių paslaugomis.
Tai kurie teisesni? Ar naują žmogų reketuojantį įstatymą sukurpę seimūnai ar protestuojantis žmogus, kuris iš valstybės negauna tiek gėrybių, kiek įneša?