Naujausios
Rajonų gydymo įstaigose vyksta reforma. Vienos jungiamos į centrus, kitose naikinami Vaikų ligų ar Chirurgijos skyriai. Jungiamos ir didmiesčių ligoninės. Nacionaliniai centrai įterpiami į kokią nors ligoninę tarsi visai nesvarbūs būtų. Už jungimąsi ir naikinimą siūlomi europiniai pinigai.
O ar nuo to geriau žmogui – gydymo įstaigų pacientui? Antai penkiasdešimt metų Lietuvai dirbęs senolis pajunta klubo skausmus. Rentgenas parodo, jog klubo sąnarys visiškai susidėvėjęs. Reikia kuo skubiausiai keisti.
Senolį vargina baisūs skausmai. Miegoti gali tik sėdėdamas arba galvą padėjęs ant pagalvės lovoje, o kojas nuleidęs ant grindų.
Jeigu sveikatos sistema būtų sveika, tokį pacientą reikėtų nedelsiant guldyti į ligoninę, čia atlikti visus tyrimus ir, jei dar leidžia sveikatos būklė, kuo greičiau operuoti. Deja, pusiau valstybiniu pusiau privačiu verslu tapusi lietuviška sveikatos sistema tarsi specialiai surėdyta taip, kad pacientai būtų kuo ilgiau kankinami, tik po to gydomi. Kol sulaukia vizito pas taip vadinamą siauros specializacijos gydytoją, vienas kitas pasveiksta, dalis numiršta, ištvermingiausieji pagaliau patenka į reikiamo specialisto rankas. Kažkas panašaus į natūralią atranką.
Kaip sekėsi rašinyje minimam senoliui? Apie ligoninę, kur galėjo būti bent sumažinami skausmai, jis galėjo tik pasvajoti. Šeimos gydytoja patikino, jog lėtinėmis ligomis sergantieji į ligoninę neguldomi. Išrašė tramadolio, kitokių nuskausminamųjų vaistų ir siuntimą pas gydytoją traumatologą, kuris įgalus atlikti sąnario keitimo operaciją. Tokie gydytojai dirba tik didmiesčių ligoninėse. Vienas kitas ir rajoninėse, pavyzdžiui, Radviliškyje ar Raseiniuose. Tačiau pas juos patekti – tas pats kas laimėti milijoną loterijoje. Į eilę tose ligoninėse pacientų neįrašo. Talonus ateinančiam mėnesiui skirsto tik vieną nustatytą dieną ir tai trunka vos penkias minutes. Paskambinus tik pradėjus dirbti registratūrai, talonų jau nėra. Registratorė aiškina, kad juos išgraibstė dar naktį į gyvą eilę atsistoję žmonės.
Pas didmiesčio traumatologą užsiregistruoti pavyksta. Bet vizito tenka laukti porą mėnesių. Tai reiškia dar porą mėnesių kančių. Senolis kasdien nyksta. Nuo stiprių vaistų svaigsta galva, dingsta apetitas. O skausmo nenumalšina net tramadolis.
Kai pagaliau patenka pas didmiesčio traumatologą, šis, peržiūrėjęs tyrimo rezultatus, nusistebi: „Bet jūs ir kantrus“. Tik operatyviai padėti negali. Pasiūlo įrašyti į eilę planinei klubo sąnario keitimo operacijai. Laukimo laikas – mažiausiai keturi mėnesiai. Artimieji prašo rasti kokią nors išeitį, nes senolis gali ir nesulaukti operacijos. O jei ir sulauks bus visiškai nusikankinęs.
Sistema dar, matyt, nespėjo ištrinti pusamžio gydytojo žmogiškumo. Nusiunčia pas skyriaus vedėją. Šis paskiria vizitą po kelių dienų. Sergantis žmogus vėl tarabanijamas į didmiestį daugiau kaip pusantro šimto kilometrų. Skyriaus vedėjas dar irgi turi žmogiškumo likutį. Pagaliau paskiria operacijos dieną – po dviejų mėnesių. Rodo savo užimtumo kalendorių. Anksčiau – niekaip.
Prieš operaciją vaikščioti negalintis senolis dar turi atlikti daug užduočių. Sunkiausioji – patekti pas didmiesčio ligoninės kardiologą, kuris įvertintų, ar gerai funkcionuoja širdies stimuliatorius. Operacija gruodžio mėnesį. Šiaulių, Kauno ir kitų miestų ligoninių registratūrose tvirtina, jog vizitas pas kardiologą įmanomas tik kitų metų vasario mėnesį. Lieka tik Klaipėda. Ten pavyksta užsiregistruoti lapkričiui.
Prieš operaciją reikalingas dar šūsnis tyrimų, artimieji turi rezervuoti vietą sanatorijoje. Kiekviena kelionė – senoliui iššūkis. Ypač kai reikia važiuoti už kelių šimtų kilometrų.
Kai pagaliau ateina ta laimingoji diena ir atliekama operacija, skausmai sumažėja, bet biurokratiniai vargai nesibaigia. Gydytojas išoperuotą pacientą nori matyti po trijų mėnesių. Bet vėl reikia šeimos gydytojos siuntimo. Skambina šeimos gydytojai. Slaugytoja liepia registruotis nuotolinei konsultacijai. Tik tokiu atveju gydytoja su pacientu šnekės. Ilgai ir nuobodžiai skambina į registratūrą. Visos registratorės užimtos. Pagaliau teikiasi atsiliepti. Konsultacijai dėl siuntimo išrašymo užregistruoja po aštuonių dienų. Nurodo tikslią valandą, kada skambinti. Palyginus su iki tol patirtais vargais, ši situacija senoliui jau kiek ir juokinga. Tik kol šeimos gydytoja pagaliau teiksis išrašyti siuntimą, užsidels registracija pas traumatologą.
Tokių pavyzdžių, kai žmogus po pusmetį ir daugiau turi laukti mediko pagalbos, o liga tuo metu progresuoja iki stadijos, kai gali būti nepagydoma – daugybė. Penkiasdešimtmetei mokytojai suskaudo kelį. Porą mėnesių laukė, kol pateks pas traumatologą. Šis paskyrė magnetinio rezonanso tyrimą. Laukė dar porą mėnesių. Gavus tyrimo atsakymą, jau gali tikėtis realios pagalbos. Bet pasirodo, pas gydytoją reikia registruotis iš naujo. Registratūroje paaiškina, jog įrašys į eilę. Bet tikėtis greito vizito neverta. Pacientai pakartotinės konsultacijos po tyrimų dar tebelaukia nuo rugpjūčio mėnesio.
Lygiai taip pat konsultacijų nesulaukia onkologiniai ligoniai. Ką bekalbėti apie žmones sergančius lėtinėmis ligomis.
Priežastis – gydytojų trūkumas, nors universitetai kasmet priima naujus studentus ir kasmet išleidžia po visą jaunų gydytojų laidą. Deja, daugeliui nepatraukli ligota Lietuvos sveikatos sistema, ir jie patraukia į užsienį. Kur daugiau moka. Kur nereikia laukti kyšio iš paciento. Kur nėra mobingo. Kur nereikia lakstyti per penkias darbo vietas, kad oriai gyventum.
Kita priežastis gydymo įstaigose įsigalėjusi biurokratija. Be registracijos niekas nenori pajudinti nė piršto. Mat, piršto pajudinimą reikia fiksuoti, nes už tai atplaukia Ligonių kasų pinigai. Kartais keikiame gydytojus. Dėl abejingumo ligoniui. Dėl šiurkštaus elgesio. Dėl menkos kompetencijos. Bet kai ligonių gydymas paverstas verslu, ir medikai tampa sistemos įkaitais.
Ar galima išspręsti šias problemas? Galima. Ir, ko gero, nesunkiai. Tik reikia didelio noro ir gerų galvų. Galvų, kurių galioje priimti gyvybiškai svarbius sprendimus sveikatos sistemoje. Tie sprendimai turėtų būti esminiai, išmintingi, ne teoriniai, o atsižvelgiantys į realius gyventojų poreikius ir pastovūs, o ne kaitaliojami kas keleri metai.
Beveik kiekviena nauja valdžia nori ką nors keisti. Tarsi kokia miesčionė įnoringa moteriškė kas savaitę vis kitaip perstumdydama baldus savo būste. Ar nuo tų sveikatos įstaigų sujungimų, atjungimų ir įsisavintų europinių pinigų bus geriau pacientams ir gydytojams, niekas neklausia. O gal ir klausia? Tik vargu, ar besulaukia atsakymų.
Aišku tik viena, jog sveikatos sistema sunkiai serga. Ir po kiekvienos reformos liga tik sunkėja. Nes kaip ir ligoniams negydoma ligos priežastis – tik simptomai. Niekas nesiaiškina, kas jai. Vėžys? Gal ŽIV? Gal užsitęsęs COVID-as, plaučių uždegimas, tuberkuliozė ar maliarija? Gal kokia nauja liga politinė infekcija? Nes kai kuriuose rajonuose ligoninę palieka gydytojai todėl, kad liaudis išrinko ne tą merą. Kartais išeina, nes ligoninės direktoriumi tapo ne mylimos partijos narys. Taigi, gydymo įstaigose vyksta intensyvus gyvenimas. Tik visas intensyvumas kartais nukreipiamas ne į ligonio ir pačios sveikatos sistemos gydymą, bet į partinius ir biurokratinius reikalus.
Ar ne protingiau būtų europinius pinigus nukreipti į gydytojų rengimą ir parengti jų dvigubai ar trigubai daugiau, nes šaukiame gvoltu, kad jų tragiškai trūksta. Turint omenyje, kad turtingosios Europos šalys išvilioja iš Lietuvos daug už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus parengtų gydytojų, tegu bent tokiu būdu susimoka už jų parengimą.
Visos pertvarkos sveikatos sistemoje, tai tik kažkokios neva reikšmingos veiklos imitacija. Esminga pertvarka turėtų būti nukreipta į pačius elementariausius dalykus: paciento ir gydytojo gerovę, į tobulesnę diagnostiką ir inovatyvius gydymo metodus bei geriausius vaistus. Gal tuomet pasveiktų ne tik daugiau ligonių, bet ir pati sveikatos sistema?