Naujausios
Lietuva mini valstybinės kalbos atkūrimo 35 – metį. Ta proga reikėtų sveikinti svarbiausias unikalią lietuvių kalbą kaip valstybingumo garantą ir vertybę saugančias institucijas: Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir Valstybinę kalbos inspekciją. Deja, jos puolamos. Už tai, kad sąžiningai ir stropiai dirba savo darbą. Kalbama net apie naikinimą.
Keisčiausia, jog tokiais užmojais švaistosi Seimo ir Vyriausybės atstovai. Net kai kurie kalbininkai. Esą tegu žmonės kalba kaip nori, tegu moterys savo pavardes rašo kaip joms patinka, tegu kartais iš didelio rašto išeina iš krašto, tegu kalba formuojasi natūraliai – taip kaip išeina, be jokių taisyklių.
Na tai kas, kad ilgainiui gali nelikti mockienių, mockučių, ališauskienių, ališauskaičių ar ališauskyčių, visos ir ištekėjusios ir netekėjusios taptų mockėmis ir ališauskėmis. O lietuvių kalba su tokiomis bepriesagėmis ir beskonėmis pavardėmis prarastų dalį savo unikalumo.
Na tai kas lenkai mokosi atskirose lenkiškose mokyklose, kad nesimoko lietuvių kalbos, nors Lietuvoje gyvena jau kelios kartos, kad išsireikalavo net pakeisti lietuvišką abėcėlę, nes trūko raidžių jų pavardėms rašyti originalo kalba, kad prie savo kaimų ribų statosi lentas su lenkiškais pavadinimais taip tarsi patvirtindami, jog yra atskira respublika.
Kalti ne jie, pažeidžiantys Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, ir rodantys aiškią nepagarbą valstybei, kurioje gyvena, o Lietuvos valstybės institucija, pareikalavusi laikytis įstatymo.
Toks valdžios požiūris tai pavojaus signalas, grėsmė kalbai, kuri yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir svarbiausias valstybingumo žymuo, tautos identitetas ir gyvastis, priemonė vystytis kultūrai.
Kai kurie istorikai tvirtina, jog didžiules teritorijas nuo Baltijos iki Juodosios jūros valdžiusi Lietuvos Didžioji kunigaikštystė susitraukė būtent dėl to, kad jos dokumentai buvo rašomi svetimomis – rusų ir lenkų kalbomis, o ir patys valdovai buvo išsižadėję gimtosios kalbos. „Jei kalba neužima dominuojančių pozicijų, valstybingumas dyla, blunka. Kalba – tai valstybingumo skydas“, – rašo istorikas Algimantas Kasparavičius.
Nepagarba lietuvių kalbai alsuoja ir didelė dalis viešosios erdvės. Šeštadienio vakarais per LNK televiziją rodomas „Lietuvos balso“ konkursas. Pasirodyti „Lietuvos balso“ scenoje, gauti kelias minutes eterio, veržiasi ne tik lietuvaičiai. Pasitaiko indų, ukrainiečių, juodaodžių, gyvenančių net ne Lietuvoje, o Ukrainoje, Vokietijoje ar Lenkijoje, tailandiečių ir kitų tautų atstovų. Veržiasi, nes, pasinaudojus lietuvių svetingumu, galima tapti „Lietuvos balsu“, nors nesi lietuvis, dažniausia net ne Lietuvos gyventojas ir susižerti solidų prizą.
Bet pikčiausia ir drauge juokingiausia ne tai, o tai, kaip komisijos nariai, pataikaudami svetimšaliams laužo liežuvius su jais kalbėdami angliškai. Nesvarbu, kad daugelis vyresnio amžiaus žiūrovų nesupranta, ką jie ten komentuoja ar koketuoja. Svarbu, kad suprastų išgarsėti trokštantis svetimšalis, kuris veikiausiai negerbia nei mūsų tautos, nei kalbos, nei to paties konkurso. Jeigu gerbtų, pimiausia išmoktų lietuvių kalbą, o tada veržtųsi į eterį.
Negana to, ir patys konkurse dalyvaujantys lietuvaičiai plėšia visai ne lietuviškas, o dažniausia angliškas dainas.
Iš kur tas lietuvio nenoras būti savimi? Nors būdamas savimi esi pats natūraliausias, žaviausias ir talentingiausias. Pats unikaliausias. Kodėl mums vis atrodo, kad kitos tautos geresnės, gabesnės, protingesnės, madingesnės, pažangesnės už mus? Kad jų kalbos – gražesnės ir drabužiai – skoningesni? Matyt, todėl, kad būtent jie patys save pateikia kaip talentingus, protingus, teisingai gyvenančius. O mes nuolatos kompleksuojame. Nuolatos jaučiamės kažkokie nepakankami. Ar tai nuo okupacijos penkiasdešimtmečio išlikęs jaunesniojo brolio sindromas? Ar per šimtmečius išlaikytas Didžiąją Lietuvą iššvaisčiusių kunigaikščių genas?
Galbūt Seimą ir ministerijas valdantys šiandieniniai Lietuvos kunigaikštukai mano, jog Nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalbai nekyla jokių grėsmių. Ir dar kaip kyla! Negi jie nemato, kaip didmiesčiuose jau beveik nebelieka lietuviško užrašo. Vien angliški! Negi negirdi, jog daugelis mokinių, studentų kalba su anglišku akcentu, o viešojoje erdvėje kalbinami atsakingas pareigas užimantys ponai prie kiekvieno žodžio prideda „a“.
Jeigu tokiais tempais į Lietuvą plūs rusakalbiai, greitai neatsiginsime ir rusiškų užrašų. O Vilnius ir Klaipėda jau ir dabar pusiau rusakalbiai miestai. Su savo svečiais ir rusakalbiais senbūviais rusiškai priversti kalbėti ir lietuviai. Ar tai ne grėsmė mūsų kalbai?
Kokioje kitoje šalyje galėtum taip laisvai jaustis nemokėdamas jų kalbos ir versdamas tavo kalba šnekėti vietinius?
Kartą Švedijoje ieškojau reikiamos gatvės. Vokiškai užkalbinau gatvėje sutiktą švedų porą. Buvau girdėjusi, jog daugelis jų supranta vokiškai. Jie tik nusišypsojo, pasakė porą sakinių švedų kalba ir nuėjo savais keliais. Nesupratau, ką jie sakė. Gal ir gerai? Galėjo būti nemalonu.
Pažįstama kaunietė išnuomavo savo namo pirmąjį aukštą rusakalbių šeimai. Atėjo laikas mokėti nuomą – neturi pinigų. „Mokykitės lietuvių kalbos. Gausite geriau apmokamą darbą“, – draugiškai patarė nuomotoja. „Tai jūs mokykitės rusų, – atšovė nuomininkas. – Kiek čia tų lietuvių tėra! O mūsų jau keli šimtai tūkstančių. Netruks susirinkti ir milijonas. Atsivešim savo gimines. Jūs turėsite taikytis prie mūsų.“
Štai taip. Rusakalbių šovinizmas niekur nedingo, nors Sovietų sąjungos nebėra.
Čia pat, mūsų šalyje egzistuojančių svetimų kalbų įtaka neigiamai veikia jaunimą. Antai 2010 metais atlikti sociologiniai tyrimai rodė, jog 66,43 procentai jaunų lietuvaičių mano, jog lietuviui pati reikalingiausia lietuvių kalba. Po dešimties metų – 2020 – aisiais taip manė tik 24,89 procento jaunų žmonių. Mat jų aplinkoje vis daugėja kitataučių, su kuriais tenka komunikuoti angliškai. Anglų kalba kartais ir darbe reikalingesnė negu lietuvių. Daugėja tarpautinių įmonių, kuriose jaunimas užima aukštas pozicijas ir bendrauja anglų kalba.
Nevartojama lietuvių kalba skurdėja. Juolab, kad šiandieninis jaunimas nelabai skaito ir knygų. Užtenka nekokybiško telefoninio skaitalo, kuriame skuba „krašto dūšią tarsi grūšią“. Net Seimo narys savo tekstus pradeda trumpiniu „ šian“ lyg labai daug laiko užimtų pridėti dar keturias raides ir parašyti visą žodį „šiandien“.
Knygų skaitymas turtintų žodyną, skatintų pamilti gimtąją kalbą, įvertinti jos grožį. Deja... skuboje sumišusiam jaunimui tai per sunkus ir per daug laiko ir kantrybės reikalaujantis užsiėmimas.
Užtat mažiau skubos patiriantys kaimo gyventojai dar brangina knygą. Dažnoje sodyboje iš senų laikų sekcijos dar prikrautos enciklopedijų ir klasikos tomų. Jie ir kalba sodria taikliais sinonimais, frazeologizmais ir metaforomis pagyvinta lietuvių kalba, kurią perėmė iš savo tėvų ir senolių.
Vyresnioji mano dukra pirmaisiais savo gyvenimo metais augo pas senelius. Kartu su jais gyvenome. Dabar senelių jau nebėra. Bet dukros vaizdinga kalba, turtingas žodynas, gyvos iš senelių kalbos atsineštos frazės, kurių šiandieninis žmogus jau nebevartoja, dažnai juos primena. Tai brangu. Sušildo, prikelia prisiminimus. Tai savotiška sentimentalioji kalbos vertė, kurios nevalia išsižadėti. Tai šeimos istorijos tąsa.
Panaši tąsa reikalinga ir valstybėje. Nes kalba – ne tik bendravimo įrankis, kurį verta tobulinti, bet ir istorijos bei kultūros pamatinis rąstas, jos gyvastis. Vienas istorikas kalbą prilygino valstybės kraujotakai. Tad ar verta abejoti – reikalingos ar nereikalingos institucijos, kurios rūpintųsi valstybės pulsu?