Naujausios
Viešojoje erdvėje ypač daug komentarų sulaukė sostinėje surengta ūkininkų protesto akcija. Daugiau negu mokytojų, kurie pėsti atėjo iš Žemaitijos į Vilnių. Gal netgi daugiau už gėjų paradą.
Beveik visi komentarai – teigiami. O Andrius Užkalnis iki šiol ūkininkus niekinusiam elitui siūlo pabučiuoti traktoriaus ratą.
Taigi, ūkininkų akcija sėkminga ne tik todėl, kad Vyriausybė pripažino savo klaidas ir pažadėjo jas ištaisyti. Bet ir dėl to, kad sostinės elitas, inteligentija ir visi kiti, iki šiol iš aukšto žiūrėję į žemdirbius buvo priversti kardinaliai pakeisti požiūrį – pajusti pagarbą kaimui ir kaimiečiui, iki šiol „Dviračio žiniose“ ir kitose menkavertėse laidose vaizduojamam su šake. Į Vilnių traktoriais atriedėję ūkininkai reabilitavo kaimą.
Juk beveik visus tris pastaruosius dešimtmečius kaimas buvo pozicijonuojamas kaip neišsilavinusių, prasigėrusių žmonių bendruomenė, nuolatos reikalinga „TV pagalbos“. Nors miestuose ir toje pačioje sostinėje taip pat apstu prasigėrusių, darbo vengiančių, narkotikus vartojančių ir kitaip degraduojančių žmonių. Tik gal jie labiau paskęsta minioje ir yra mažiau matomi. O gal aukštai sėdinčiam susireikšminusiam elitui tiesiog neįžiūrimi?
Nes sostinė pati savaime yra sėkmingų žmonių respublika. Kai kurie yra tiek sėkmingi, jog nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios patys sėdi Seime ir įtaiso čia savo palikuonis, giminaičius, šiltas vietas visokiose abejotino reikalingumo agentūrose suranda žmonoms, meilužėms, draugams ir bičiuliams. Čia didelį būrį sėkmingų biurokratų priglaudžia Vilniaus miesto ir rajono savivaldybės, savivaldybių įmonės ir visokios agentūros, sukurtos kaip lesyklos sisteminių partijų „startuoliams“. Čia klesti sėkmingi verslininkai. Čia gyvena žvaigždės ir žvaigždūnai. Žvaigždutės. Savaitgaliais sėmingų žmonių ratą papildo parskridę euro parlamentarai, lepinami dešimtis tūkstančių siekiančiais atlyginimais.
Ką ten prie tų sėkmingųjų lygintis padoriam, tradiciškai gyenančiam, lietuviškai dar šnekančiam, lietuviškų tradicijų besilaikančiam, žiemą vasarą plušančiam kaimo ūkininkui?
Taip nutiko todėl, kad griaunant sovietinį palikimą, pirmiausia būtent kaimui buvo išmuštas pagrindas iš po kojų. Ir nepasiūlyta nieko vakarietiško. Iš kaimo žmogaus atimtas darbas, paslaugos, ambulatorijos, medicinos punktai, darželiai, mokyklos, paštas, kultūros namai, bibliotekos, autobusai...
Kaimas paliktas materialiniam, socialiniam ir intelektiniam skurdui. Kaimas paverstas blogybe. Pašaipų objektu. Kaimo žmogus niekintas. Laikytas kvailu, neišsilavinusiu. Jaunimas buvo priverstas iš savo gimtinės bėgti. Kas į didmiesčius, kas į užsienio šalis. Emigrantų gretas daugiausiai papildė kaimiečiai.
Dabar vyksta atbulinis procesas. Jaunimas grįžta iš užsienio ir kimbasi į žemę. Būtent ūkininkai atgaivina ir atjaunina kaimą. Nes biudžetinių įstaigų jau beveik nebėra. Būtent ūkininkai – kaimo ateitis.
Per tūkstantį modernių, galingų traktorių į sostinės centrą atvairavę ūkininkai parodė, jog ne šakėmis, ne kastuvais ir ne arkliukais dirba žemę. Ir tai sukėlė kai kurių miestiečių pavydą. Taip, ūkininkai dirba modernia technika, už kurią daugelis dar turbūt skolingi bankui. Taip, ne rečiau kaip miestiečiai jie atvyksta sostinėn į koncertą, operą ar spektaklį. Taip, jie atostogauja šiltuosiuose kraštuose. Turi moderniai įrengtus būstus. Kai kurie turi fermas, kuriose karves melžia robotai. Turi modernias grūdų džiovyklas ir sandėlius.
Pasiekti tokių rezultatų neužtenka „būti išrinktam“ ar paskirtam, kaip nutinka Seimo nariams ar kokiam ministriukui.
Valdyti modernius savo darbo įrankius ūkininkams reikia gebėjimų ir intelekto. Galiausiai reikia lėšų, kurias ne kas kitas, o ūkininkai privalo uždirbti. Vadinasi, reikia skaičiuoti. Valdyti šimtus, o kartais ir tūkstančius hektarų žemės, ją tinkamai panaudoti, laiku pasėti, laiku patręšti, laiku nukulti, išmintingai sutvarkyti derlių ir patiekti ant valgytojų stalo – reikia daug jėgų ir kompetencijos, kurios vargu ar turėtų koks nors ministras.
Kas verčiasi gyvulininkyste – dar sudėtingiau. Ūkininkas privalo ne tik jį laiku pašerti, laiku pamelžti, bet pats tapti ir sėklintoju, ir veterinarijos gydytoju, ir zootechniku. Beje, daugelis šiandieninių ūkininkų jau turi aukštojo mokslo diplomus. O pridėjus ūkininkaujant įgytas praktines kompetencijas tikrai galėtų nušluostyti nosį ne vienam primesti savo „protą“ ūkiams besitaikančiam biurokratui.
Kad kaimas – ne iš kelmo spirtas parodė labai konkrečiai suformuluoti reikalavimai. O argumentuotos ūkininkų kalbos iš tribūnos bei televizijos laidose lenkė ministrų postringavimus. Nes ūkininkai kalbėjo ne iš politinių programų ir teorijos vadovėlių, o iš savo patirties.
Beje, stebino ir jų iškalba. Nė kiek ne menkesnė už politikų. Tik turiningesnė, išmintingesnė ir be demagogijos prieskonių.
Iš kaimo atvažiavo išmintis, kuri gimsta iš patirties ir tvirto stovėjimo ant žemės. Iš žmogaus ryšio su žeme ateina išminčiai būdinga ramybė, racionalaus dialogo paieškos.
Iš nuostabos atvipti iki šiol kaimą niekinusiųjų žandikaulius privertė ir solidus protesto akcijos organizavimas. Sutelkti kelis tūkstančius žemdirbių, kad į sostinę riedėtų savo traktoriais reikėjo nemažų proto, išminties, fizinių ir materialinių resursų. Ir jeigu jau iš prigimties sėslūs kaimo žmonės pasiryžo tokiam žygiui, vadinasi, jiems tikrai skauda.
Nepaisant įsiskaudėjusių problemų ir pykčio dėl nuolatos jų verslui kaišiojamų pagalių į ratus, ūkininkai sugebėjo ramiai, taikiai ir kultūringai surengti protesto akciją. Iš anksto atsiprašė vilniečių už nepatogumus, kuriuos jiems sukels miesto centre išrikiuota technika. Akcijos dienomis kvietė vilniečius ir jų vaikus apžiūrėti jų traktorius, vaišino.
O ūkininkų už savo priveltas klaidas ar atsiprašys biurokratai? Ar vyriausybių nariai už nevykusius savo sprendimus, nereikalingas reformas, biudžetui padarytus nuostolius atsiprašo gyventojų, patikėjusių jiems valstybės vairą?
Žemdirbiai jiems parodė džentelmeniškumo pavyzdį. Gal pasimokys ir atsiprašys bent prieš rinkimus?