Naujausios
Ko gero, ne savaitę ir ne dvi dar bus analizuojamos NATO viršūnių susitikimo Vilniuje patirtys, pamokos, lūkesčiai, pasiekimai ir nusivylimai. Bus komentuojama, kad Lietuva ir prezidentas Gitanas Nausėda (premjerė I. Šimonytė pripažino, kad šįkart LR Vyriausybė atliko infrastruktūros vaidmenį) sėkmingai išlaikė itin nelengvą išbandymą. Ne juokas priimti pasaulio galinguosius, nelengva susitvarkyti su kuklaus Vilniaus oro uosto logistinėmis problemomis – čia juk leidosi ir kilo įspūdingiausi pasaulyje laineriai. Kainavo tai brangiai – milijonus – į sąmatą čia įtraukti ir nauji porceliano indai, ir prabangių automobilių nuoma, ir Vilniaus gatvių atnaujinimas (tai liks vilniečiams). Kita vertus, fasadinis ir ištuštėjęs Vilnius priminė, kad mes vis dar bandome atrodyti gražesni, švaresni, puošnesni, o ne tikresni.
Taigi, ko buvo daugiau – lūkesčių, pergalių ar pralaimėjimų? Nėra abejonių, kad pagrindinis nugalėtojas yra Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, kuris už NATO valstybių vadovų pritarimą priimti Turkiją į Europos Sąjungą, išsprendus klausimą dėl kurdų kovotojų situacijos Švedijoje, pažadėjus Turkijai tiekti naikintuvų, nebeprieštarauja, kad Švedija taptų NATO nare. Tai didelis pasiekimas, visų pirma Švedijai, Suomijai, NATO sąjungininkams ir Lietuvai, Baltijos jūros kaimynei. Švedijai (rudenį?) tapus NATO nare Baltijos jūros regiono saugumas bus kito lygmens, nes šalis turi stiprias ginkluotąsias pajėgas ir aktyvią pilietinę visuomenę. O pralaimėjo Putinas, kuris tikėjosi, kad NATO sudraskys vidiniai nesutarimai, bet galingiausias pasaulyje gynybinis Aljansas dar išsiplėtė ir sustiprėjo.
Ar galima buvo Ukrainai tikėtis daugiau? Paaiškėjo, kad šiandien – ne. Dėl to labiausiai buvo nusivylę Ukrainos delegacijos atstovai, žurnalistai, kurie jų šalies nepakvietimą į NATO įvardijo kaip išdavystę, gėdą, nusivylimą, nepagarbą valstybei, ginančiai Europos ir viso pasaulio saugumą. Pagrįstai kyla klausimas: ar visi Vakaruose supranta, kad Ukraina kovoja ir už juos?
NATO vadovai apie Ukrainos nepakvietimą tapti NATO nare galvoja kitaip. Ir apie tai atviriausiai ir aiškiausiai, be užuolankų kalbėjo JAV nacionalinio saugumo patarėjas Jake‘as Sullivanas, kuris pabrėžė NATO pasirengimą svarstyti Ukrainos narystę: „NATO viršūnių susitikime bus gilinamasi į NATO santykius su Ukraina – tiek į jos kelią į būsimą narystę, tiek į jau kelerius metus besitęsiančią partnerystę“, tačiau „po šio viršūnių susitikimo Ukraina neprisijungs prie NATO“, – sakė jis. Suprasti galima ir kitaip – Ukrainos priėmimas į NATO, reiškia Trečiojo pasaulinio karo pradžią, fizinį visų NATO valstybių įsitraukimą. Akivaizdu, kad Vakarai, ypač Europa, šiuo metu nėra pasirengę kariauti su Putino Rusija, nes trūksta ginkluotės, o ir jų visuomenės visiškai tam nepasirengusios. Vakarai ilgai klydo manydami, kad aktyvūs ekonominiai santykiai pakeis autoritarinę Rusiją, gyvenančią imperializmo ir revanšizmo už sugriautą Sovietų Sąjungą nuotaikomis. Vakarų pinigai, ypač už naftą ir dujas, Putino buvo nuosekliai investuojami į kariuomenę, kurios tikrąjį veidą atskleidė kovingieji ukrainiečių kariai ir karo strategai.
Prezidentas Joe Bidenas kalbėjo diplomatiškiau, ramino Ukrainą, tikino, kad JAV Ukrainai žadama parama, kurios reikia ginantis ir vykdant kontrpuolimą, bus suteikta: „Liūdnos žinios yra tos, kad jūs atsidūrėte šioje situacijoje. Nepaprastos žinios yra tos, kad jūs vienijate pasaulį“, – sakė J. Bidenas. „Tai velniška kaina, tačiau jūs vienijate pasaulį, ir žmonės supranta, kad negalima pasyviai stebėti“, – tęsė JAV prezidentas. Ir jis, žinoma, teisus, nes tik vieningi Vakarai gali duoti deramą atsaką Putino Rusijai, teroristams ir visiems, kurie griauna (ar rengiasi) tarptautine teise pagrįstą pasaulio tvarką, tautų ir žmogaus teises.
Kita vertus, abi dienas buvo užsimenama, kokius namų darbus privalo atlikti Ukraina. Regis, ne apie visas užduotis viešai kalbama. Visų pirma – tai įpareigojimas Ukrainai išspręsti skaidrumo, korupcijos apraiškas. Ar jų nebėra kai kuriose dabartinėse NATO šalyse, kitaip sakant, šis namų darbas buvo ir yra atliekamas nuolat: ir rengiantis tapti NATO nare, ir ja tapus.
Ir čia buvo įdomu stebėti Ukrainos prezidento V. Zelenskio laikysenos kitimą. Dar prieš skrydį į Vilnių, jis abejojo vizito prasme, tačiau antrąją dieną jau kalbėjo, kad Ukraina yra „arčiau narystės Aljanse, rezultati geri, bet ne idealūs“. Prezidentas suprato, kiek daug duoda NATO sąjungininkų parama ginklais, raketomis, haubicomis, priešlėktuvine gynyba, kiek daug suteikia bendrystei valstybių vadovų žvilgsniai, peties paspaudimas.
Nekomentuosiu visų Ukrainos prezidento V. Zelenskio reakcijų. Atkreipsiu dėmesį į žmogaus, jau 500 dienų nedėvinčio prezidentinio kostiumo, akis. Ir į jo žmonos ponios Olenos akis susitikimų, priėmimų, koncerto Lukiškių aikštėje metu.
Sako, akys – sielos veidrodis, akys nemeluoja, pasako tiesą. Ukrainos pirmosios šeimos akyse – aiškus nuovargis, atspindys, kas vyksta jų Tėvynėje, diametraliai priešinga nuotaika Vilniuje ir Ukrainos frontuose, kur žūsta tūkstančiai jų tautiečių, kur prievartaujamos moterys, grobiami vaikai... Volodymyro ir Olenos akyse įžvelgiau gal net sutrikimą, bet kartu ir viltį, tikėjimą, kad Ukraina bus išgirsta, paremta kovoje su bendru agresoriumi. Tikėkimės. Ir neužmirškime, kad Ukraina piliečių krauju sustabdė autoritarinės Putino Rusijos kelią į Rytų Europą ir Baltijos šalis.