Naujausios
Ankstus rytas. Dar nespėjau išgerti net puodelio kavos. Skambina moteriškė iš Vilniaus. Klausia, kaip sveikata. Pamanau, gal kokia pamiršta giminaitė. Bet netrukus pradeda įtikinėti, kad mano širdžiai būtinai reikia švediško maisto papildo. Girdi, ateina vasara, gali sutrikti kraujotaka. Pakuotė trims mėnesiams. Bet skiria ir ketvirtam mėnesiui – nemokamai. „Tai jus užregistruoju“, – išrėžusi visą tiradą pagyrų maisto papildui, skuba pareikšti platintoja. Sakau: „Nepirksiu. Vitaminus paprastai perku tik vaistinėje.“
Ji tikina, kad čia stipresni, geresni. Vėl kelias minutes čiulba į ragelį – reiškia susirūpinimą mano sveikata. Tik, kai sulaužiusi mandagumo taisykles, pasakau griežtą „Ne!“, moteriškė pagaliau atstoja. Nė neatsisveikinusi numeta ragelį.
Belieka svarstyti, iš kur Vilniuje gyvenanti ponia žino mano telefono numerį. Gal greitai vaistų platintojams bus žinomas ir mano asmens kodas? Kaip saugo mane nuo įžūlių platintojų ir kitokių panašių „rūpintojėlių“ Asmens duomenų apsaugos įstatymas?
Įsijungiu kompiuterį, atsidarau elektroninį paštą. O čia net du „geradarių“ laiškai, raginantys atsiimti mokesčių permoką. Viskas taip tikroviška. Nurodyti net teisingi Valstybinės mokesčių inspekcijos telefono numeriai. O norėdama susigrąžinti mokesčius turėčiau spausti laiške pateiktas nuorodas ir įvesti nurodytus slaptažodžius.
Deklaravau pajamas ir žinau, kad jokių permokų nėra. Nei aš valstybei, nei valstybė man neskolinga. Pažiūriu, iš kokio elektroninio pašto siųsta Mokesčių inspekcija apsimetusio sukčiaus žinutė. Įdomus adresas. Tikrai ne Mokesčių inspekcijos. Paskambinu į Valstybinės mokesčių inspekcijos Klientų aptarnavimo centrą Vilniuje. Įspėju, kad sukčiai, pasinaudodami viešoje erdvėje skelbiama informacija, jog daugelis žmonių neatsiima jiems priklausančios permokos, siuntinėja žinutes, ieškodami lengvatikių. Konsultantė pagiria, kad esu gudri ir neužkibau ant sukčių kabliuko. Po dienos vieša informacija įspėja mokesčių mokėtojus, kad nepasikliautų gautomis melagingomis žinutėmis.
Beje, „Sodros“ Komunikacijos skyriaus specialistai jau išsiuntinėjo pranešimus, kad sukčiai veikia ir jos vardu, ragindami paspausti nuorodas.
Tie, kurie naudojasi informacinėmis technologijomis arba skaito laikraščius, gal įsidėmės, jog negalima lengvai patikėti visu šlamštu, kurį gauname. Tačiau ne visi. Daugelis žmonių gyvena savo pasaulyje. Neskaito, negirdi, nemato arba nesusigaudo didžiuliame sunkiai valdomame informacijos sraute. Ir jeigu į juos kas nors kreipiasi tiesiogiai, o dar maloniai pašneka, pasako viską apie save, netgi elektroninės bankininkystės kodus.
O rezultatas – iš sąskaitos išpumpuoti šimtai ar net tūkstančiai eurų.
Vos ne kiekvieną pirmadienį, atsidariusi darbui naudojamo kompiuterio elektroninį paštą po savaitgalio, randu „kvietimą į policiją“. Kartais kaip generalinis komisaras nurodomas A. Matonis, kartais kiti kiek žinomesni asmenys. Neseniai gavau kvietimą ir S. Skvernelio, kuris jau seniausiai nieko bendro neturi su policija, vardu. Esu raginama susisiekti nurodytu elektroniniu paštu, parašyti pasiaiškinimą. Nežinau, kas būtų toliau, jeigu žaisčiau pagal sukčių taisykles. Jie, matyt, reikalautų pinigų. Gal reikės kada nors patyrinėti? Bet gaila laiko.
Tokius laiškus, kaip jau skelbta viešojoje erdvėje, gauna ir kitų leidinių bei televizijų redakcijos, netgi Seimo nariai ir kiti vieši asmenys. Nes viešai prieinami jų telefonų numeriai ir elektroninio pašto adresai.
Kvietimai į policiją ir kaltinimai pedofilija ar kitokiais kvailais nusikaltimais, žinoma, atskleidžia tik pačių sukčių ribotą mąstymą. Juolab kad visas tekstas sukurptas naudojantis elektroniniu vertėju, su klaidomis ir nerišliais sakiniais. Protingas ir niekuo neprasikaltęs žmogus nepuls jiems aiškintis ar duoti kyšio.
Bet gal yra užkimbančių ir ant tokio kabliuko? Antraip, ar jie taip aktyviai siuntinėtų savo nesąmones?
Galiausiai nors ir nepasiduodi sukčių provokacijoms, kodėl tokie laiškai turi užkišti tavo pašto dėžutę. Ir kodėl tie sukčiai nesugaudomi ir nenubaudžiami, nors veikia netgi pačios policijos vardu, savinasi žinomų žmonių tapatybes? O kas, jeigu aš iš tikrųjų patikiu, jog man tokius laiškus rašo Matonis arba Skvernelis? Kaip jie atrodo mano ar kitų žmonių, kurie gauna tokius laiškus, akyse?
Kartais elektroniniu paštu gaunu pasiūlymų perimti didžiulį kokios nors „vėžiu sergančios ir jau paskutines gyvenimo dienas gyvenančios moters“ palikimą. Pusė milijardo, kakavos fabrikas Prancūzijoje ir kitokios gėrybės. Nežinia, kaip toliau plėtotųsi „draugystė“ su turto palikėju. Veikiausiai tas asmuo pradėtų reikalauti pinigų visokiausiems paveldėjimo mokesčiams. Kažkada esu girdėjusi panašių istorijų. Kadangi niekuomet nesigviešiau neuždirbtų pinigų, tuos laiškus paprasčiausiai ignoruoju. Bet manau, kad yra žmonių, kurie patiki ir įsitraukia į žaidimą.
Tad ką saugo prieš kelerius metus Lietuvoje priimtas Asmens duomenų apsaugos įstatymas? Susidaro įspūdis, jog pirmiausia nusikaltusius asmenis. Viešojoje erdvėje negalima skelbti teistų, avarijas sukėlusių, narkotikus platinančių, plėšikų, vagių, finansinių sukčių, apgavikų ir kitas nusikalstamas veikas darančių asmenų pavardžių net tuomet, kai jie yra nuteisti.
Tuo tarpu niekuo nenusikaltęs žmogus turi atskleisti pačius svarbiausius savo asmens duomenis bankams, nes yra jų klientas, Mokesčių inspekcijai, „Sodrai“, Užimtumo tarnybai, Registrų centrui, seniūnijai, ligoninei ir poliklinikai, netgi vaistinei, bendrovėms, iš kurių perka elektrą, dujas, šilumą, internetą ir telefono ryšį ir visiems kitiems subjektams, su kuriais susikerta jo gyvenimo keliai.
Ar tikrai galime būti šimtu procentų garantuoti, kad iš ten niekur nenuteka mūsų asmens duomenys, duomenys apie gyvenamąją vietą, sveikatą, pajamas, šeimos padėtį?
Viena kaimo bendruomenės pirmininkė su apmaudu kalbėjo apie žmonių prievartavimą naudotis elektronine bankininkyste ir kitomis technologijomis, nes ir elektros skaitiklio rodmenis, ir žemės deklaraciją, ir mokesčius kaimo žmogus jau privalo atlikti internetu: „Kaime daugiausia senų žmonių. Jie neturi kompiuterių, nė išmaniųjų telefonų. Ateina į bendruomenės patalpas, kad padėčiau sumokėti sąskaitas, deklaruoti elektros skaitiklio rodmenis ar žemės ūkio pasėlių plotus. Kokia čia asmens duomenų apsauga, jeigu aš beveik apie kiekvieną kaimo gyventoją žinau viską, netgi internetinės bankininkystės PIN kodus?“
Asmens duomenų apsaugos įstatymas, matyt, nusižiūrėtas iš Vakarų, kur kaimynas nieko neturi žinoti apie kaimyną, giminaitis apie giminaitį, bendradarbis apie bendradarbį, tos pačios profesijos atstovai vienas apie kitą.
Tačiau realybėje tas įstatymas nesubalansuotas arba subalansuotas ne padoraus piliečio naudai ir ten. Pavyzdžiui, Vokietijoje pasiskundęs, jog tave kas nors skriaudžia ar šmeižia, ilgai ir nuobodžiai lauksi, kad kas nors nubaustų tavo skriaudiką. O jei ir nubaus, tu nesužinosi, kaip nubaudė. Turėsi pareikalauti informacijos, kad sužinotum, ar apskritai nubaudė. O kokia bauda – jau slapti asmens duomenys.
O tuo tarpu su tavimi norintis susidoroti nusikaltėlis tave gali rasti labai lengvai. Nes tavo pavardė išviešinta tiesiog gatvėje. Prie kiekvieno daugiabučio ant skambučio ir ant pašto dėžutės – ne buto numeris, o gyventojo pavardė.
Lietuvoje daugelis gyvena nuosavuose butuose ir namuose, tad pavardė, ačiū mums patiems ir tokios kvailystės dar nesugalvojusiems administratoriams, dar nesimėto gatvėje. Bet per virtualią erdvę patiklesnis padorus žmogus nuolat patiria grėsmę.