Naujausios
Prasidėjo žmonių vargai dėl šildymo ir kuro kompensacijų. Praėjusį šildymo sezoną valdžia davė indulgenciją kompensacijas dalinti visiems, kas tik paprašė. Skyrė net padoriai uždirbantiems užsienyje, nekilnojamuoju turtu ir pinigais aptekusiems. Svarbu, kad pajamos – nedidelės. Šiemet, matyt, nusprendė už praėjusių metų nuostolius atsigriebti iš tikrųjų neturtėlių. Juos taip užvaiko biurokratiniais reikalavimais, kad kai kurie net atsisako kompensacijos, kuri teisėtai priklauso.
Nerašysiu tikrų žmonelių vardų ir pavardžių. Labai dideliais ir svarbiais save laikantys biurokratai dar labiau „užsisės“. Bet situacijas, kurias jie papasakoja, sunku būtų ir įsivaizduoti, o juo labiau sugalvoti.
Aleksandrai – 83 metai. Ji su vyru gyvena kaime. Vyras serga onkologine liga. Ištaikiusi progą, kai ligonis jautėsi šiek tiek geriau, Aleksandra paliko jį vieną ir autobusu nuvažiavo į seniūniją parašyti prašymą dėl kompensacijos už kurą. Pinigai jų šeimos kišenių nedrasko. Daug lėšų išeina vaistams. O ir pensijos vos siekia keturis šimtus eurų.
Tačiau seniūnijoje buvo apšaukta – reikia iš anksto registruotis vizitui pas specialistą. Gavo terminą gruodžio mėnesiui. Sužinojo, kad reikia pristatyti išrašą iš banko sąskaitos, pažymą apie nekilnojamus turtus, šeimos sudėties pažymėjimą ir sutvarkyti kitų formalumų.
Nė vienos iš tų užduočių pensininkė neįvykdė. Skubėjo į kaiman grįžtantį autobusą. Vėliau nebūtų su kuo parvažiuoti.
Iki gruodžio vidurio, kuomet paskirta vizito pas seniūnijos specialistą data, Aleksandra turėjo įveikti ne vieną iššūkį.
Registravosi vizitui į banką Šiauliuose. Paskirtą dieną ji ir sunkiai sergantis vyras, nes žmonai jo sąskaitos išrašo niekas neduos dėl asmens duomenų apsaugos, turėjo važiuoti į Šiaulius, susirasti savo banko skyrių. Ten palaukti eilėje. Aleksandra išrašą gavo. Vyrui banko darbuotoja nė nedavė. „Jūs neturite pinigų. Sąskaitoje tik keli eurai. Faktiškai tuščia. Kokį išrašą beišrašysi?“
Vėliau moteris dar kartą važiavo į seniūniją. Pasiimti šeimos sudėties pažymėjimo. Dabar su nerimu laukia gruodžio vidurio. Gal seniūnijos specialistė vis tiek siųs į banką Šiauliuose? Vėl ratas užsisuktų iš naujo.
Į devintą dešimtį įkopusi Onutė vargais negalais susirankiojo pažymas reikalingas norint gauti kompensaciją už kurą. Kad galėtų peržengti seniūnijos slenkstį ir tuos dokumentus pristatyti turėjo registruotis vizitui. Paskirtą dieną į seniūniją nuvažiavo iš ryto, nors buvo registruota 14 valandai. Vėliau iš jos kaimo nėra autobuso. Pamanė, gal priims. Juk reikia tik dokumentus paduoti. Nepriėmė. Teko grįžti namo nieko nepešus. Iki pietų susirasti kas pavežtų iki seniūnijos centro ir parvežtų atgal namo į kaimelį. Susimokėti už paslaugą. 14 valandą dokumentus priėmė. Ar gaus kompensaciją – dar neaišku. Seniūnijoje sudaryta komisija dar tik svarstys.
Moteris piktinasi: „Turėtų būti visiškai aiškūs kriterijai kam priklauso kompensacija, kam ne. Kodėl sprendimas turi priklausyti dar ir nuo susireikšminusio biurokrato malonės?“
Piktinasi ir septyniasdešimtmetė Bronė. Ji dokumentus susitvarkė lengviau, pati dar vairuoja. Bet seniūnijoje išgirdo, kad jai priklauso dalis buvusio kolūkio pastato, duoto už pajus. Kompensacija nepriklauso. Turi nekilnojamojo turto. Nors tą pastatą ji buvo ir pamiršusi. „Tas pastatas – visiškai bevertis, – pasakoja moteris. – Gal man jį ardyti ir kūrenti plytas? Apskritai, tas lindimas į žmonių sąskaitas – perteklinis veiksmas. Negi neaišku, kad pensininkų pajamos – menkos? Ypač kaimo pensininkų. O jeigu žmogus ir turi užsispaudęs kelis šimtus ar tūkstantį eurų, tai laiko juos vaistams, jei susirgtų sunkia liga arba laidotuvėms. Ne malkoms ir anglims. Išeitų, jog geriausiai visiškai nieko neturėti, visą gyvenimą būti socialiai remtinam. Tuomet automatiškai visos lengvatos priklauso.“
„Kiekviena pažyma kainuoja. Be to, pinigais ir savo sveikata sumoki už kelionę važiuodamas tos pažymos pasiimti. Kaip jiems apsiverčia liežuvis šitaip senus, paliegusius žmones vaikyti. Jokios pagarbos! Visi vaidina, kad sunkiai dirba. Vieni pažymas rašo ir išduoda, kiti jas priima, treti svarstys, ar skirti kompensaciją. Vaidina persidirbusius. O kai paskirtu laiku nuvažiavau, keli seniūnijos specialistai būrelin suėję be jokios skubos gurkšnojo kavutę“, – Bronės mintims atliepia ir Aldona.
Panašiai žmonės vaikomi ir dėl sveikatos pažymėjimų, kad galėtų vairuoti. Vienas garbaus amžiaus žmogus sveikatos pažyma, kurios galiojimas baigėsi rugpjūtį, pradėjo rūpintis gegužę. Privalėjo pasitikrinti regėjimą, girdėjimą, psichiką. Pirmiausia registruotis pas šeimos gydytoją, sulaukti eilės. Paskui registruotis pas akių, ausų gydytojus ir psichiatrą, galiausiai vėl grįžti pas šeimos gydytoją. Pas kiekvieną specialistą vizito laukti po kelias savaites.
„Baudžiava – ne kitaip,– pyksta keturiasdešimtmetis vairuotojas. – Jeigu aš jausiuosi blogai, pats eisiu pas gydytoją. Ir nesėsiu prie vairo. O dabar dėl neturinčių ką veikti biurokratų įgeidžių trukdomi gydytojai, pas kuriuos sunkiai sergantiems žmonėms sunku patekti.
Pagalvokit 300 tūkstančių vairuotojų Lietuvoje dar neatnaujino sveikatos pažymėjimų. Kokia apkrova ir kokia gaišatis sveikatos įstaigoms! Ir koks pasipinigavimas iš dorai dirbančių žmonių! Iš mūsų mokesčių išlaikomi biurokratai turėtų mums tarnauti ir rūpintis, kad mokesčių mokėtojas patirtų kuo mažiau kliūčių tvarkydamas įvairiausius reikalus. O jie kartais su tokiu pasimėgavimu praneša, jog teks laukti pavyzdžiui, du mėnesius. Tiesiog tyčiojasi iš žmogaus.“
Iš tiesų pastaruoju metu prikurta tiek žmogų varginančių ir į jo piniginę nagus tiesiančių įstatymų, kad padorus, įstatymų norintis laikytis Lietuvos pilietis pasijunta baudžiauninku.
Kol tautinėms bendrijoms, kurios ir taip Lietuvoje turi išskirtines sąlygas, palyginus su kitomis ES šalimis, seksualinėms ir kitokioms mažumoms siekiama daugiau laisvės ir teisinės apsaugos, daugumą savo valstybėje dar sudarantiems lietuviams vejama vis daugiau pančių.
Tais pančiais su pasimėgavimu mojuoja vietiniai valdininkiukai. Nes tonas nemylėti žmogaus paduotas iš sostinės. Gal dar ir iš svetingos lietuvio prigimties, skatinančios labiau gerbti ne savus, bet svetimus? Gal iš papratimo? Nes ilgus amžius laižėme padus savo nutautintojams, mūsų žemių gvelbėjams, okupantams. Bet ir tuomet labiau gerbėme ir labiau mylėjome vieni kitus. Labiau vertinome savo kalbą ir savas tradicijas.
Daugelis jaunesnės kartos atstovų dabar su pašaipa ir panieka taria žodį „kolūkis“. O šiandieninis apleistas, paniekintas, kartais net išjuoktas kaimo žmogus, paliktas be mokyklos, be parduotuvės, be medicinos punkto, be kultūros namų, be bibliotekos, be pašto, be kelio, be autobuso, be galimybės susisiekti ima ir pasiilgsta kolūkio, sukurto pagal okupanto projektą. Ypač jeigu kolūkiui vadovavo žmones mylintys pirmininkai. Štai, ką apie savo kaimą anuomet ir dabar filmo apie krašto šviesuolę pristatyme kalbėjo vašilėniškiai:
„Dabar mes – penkiasdešimtmečiai esame jaunimas, trys šeimos mūsų amžiaus, o visi kiti gerokai vyresni ir jų belikę nedaug, trobos – tuščios, bet prižiūrimos atvažiuojančiųjų.
Stiprūs, nostalgiški prisiminimai apie tuos laikus, kai kolūkis buvo stiprus, pirmaujantis ir nieko netrūko – nei žmonių, nei darbų, nei švenčių, nei pramogų – viskas buvo žmogui.
O dabar nė kelio nėra. Tik duobėtas, vingiuotas vieškelis, nors tik 10-15 kilometrų atstumas iki Kražių ir Varnių. Nėra ir parduotuvės. Projektuose negali dalyvauti, nes per maža bendruomenė ir nėra jaunimo... Tokie šiandienos Vašilėnai. Galbūt, ta atskirtis ir vienija žmones, jie kimbasi vienas į kitą, kad išgyventų, nesijaustų visiškai vieniši.“
Koks žurnalistas, politikas ar politologas iš Vilniaus vašilėniškius netruktų apkaltinti sovietinių laikų nostalgija, išvadintų kremliniais ar vatnikais. Nedrįsčiau to padaryti. Nors gyvenau ir anoje ir šioje realybėje.
Ką mes padarėme, kad šita realybė būtų gražesnė visiems, ne tik išrinktiesiems? Ką pasiūlėme kaimo žmogui vietoj šiandien išjuokiamo kolūkio?
Išvada viena. Puikybe persisunkusios valdžios nenuveikė nieko, kad kaimo žmonės nesiilgėtų anų laikų. Nesukūrė geresnės infrastruktūros, nesugalvojo užimtumo kaimo žmonėms, neišasfaltavo kelių, neišmokė mylėti žemės ir gimtinės gamtos, nepadarė kaimo patrauklaus, gyvybingo, bent tokio, pilno jaunų šeimų ir vaikų, su darželiais mokyklomis, valgyklomis, koks buvo sovietiniais metais.
Atvirkščiai, kaimas jau keli dešimtmečiai naikinamas. Kaip čia jaustis ir kaip gyventi žmonėms, kurie jau nebegali pabėgti nei į Angliją, nei į Airiją, nei į Švediją, nei į Vilnių ar Kauną? Belieka tik prisiminti sovietinį kaimą ir jo ilgėtis...