Naujausios
Lietuvos mokyklose startavo naujoji Gyvenimo įgūdžių programa. Startavo ir visuomenės pasipiktinimas. Sostinėje, prie Martyno Mažvydo bibliotekos, piketavo Nacionalinės šeimų bei Rengimo šeimai asociacijų, Lietuvos tėvų forumo atstovai.
Piketuotojai sako „Ne!“ LGBT ideologijai ir neomarksistiniams eksperimentams su jų vaikais. Jie nenori, kad į vaikų galvas būtų kišamas genderizmas, teigiantis, jog žmogaus lytis gali būti pasirenkama.
Tėvus šokiruoja, jog jau septintoje klasėje vaikams bus aiškinama apie kontraceptines priemones. „Vaikus reikia ugdyti, o ne seksualizuoti.“ „Gyvūną valdo instinktai, o žmogų – valia.“
Tiek viešojoje erdvėje, tiek miestų ir kaimų gyventojų namuose verda diskusijos – kokių gyvenimo įgūdžių išmokys ta naujoji disciplina. Ar ir vėl vaikams bus sekamos pasakos apie tai, kaip šeimą kuria princas su princu, o princesė su princese?
Nežinomybės daug. Programa nelyginėse klasėse jau startavo. O ją dėstysiantys mokytojai pradeda mokytis, kaip ją dėstyti, tik nuo spalio. Kol išsimokys, praeis metai.
Antai Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijos direktorė Rita Andrulienė sako jau paskyrusi gyvenimo įgūdžių programą dėstyti chemijos ir technologijų mokytoją. Ji mokysis savaitgaliais. Važinės į seminarus, studijuos literatūrą.
Į kokį vargą vėl įtraukiamas mokytojas, kuris privalės aukoti savaitgalius, turėdamas savą specialybę vėl gilintis į naujus abejotinos prasmės dalykus...
Nežinia visuomet gąsdina. Juolab kad gyvenimo įgūdžių pradėta mokyti įtartinų kai kurių Seimo ir Vyriausybės narių siekių įteisinti vienos lyties porų sąjungą, mažinti bausmes už narkotikų laikymą ir laiminti kitokį palaidą gyvenimą fone.
Susiradau šį tiek diskusijų keliantį 36 puslapių dokumentą. Nieko labai baisaus jame nėra. Programa primena labai bendro pobūdžio mokytojo pamokos planą.
Programos autoriai tikina, jog asmeniniai ir socialiniai įgūdžiai – apsauginis veiksnys nuo ŽIV, ankstyvo nėštumo, narkotikų. Gerai, jeigu ta stebuklingoji programa su gana abstrakčiomis nuorodomis padės vaikams neįkliūti į šias palaido gyvenimo paspęstas pinkles.
Bet ar tik iš šitų trijų dalykų susideda gyvenimas? Žmogus nuo pat gimimo iki mirties susiduria su daugybe pamokų, kurias reikia išmokti. Kūdikystėje mokomės vaikščioti, kalbėti, savarankiškai pavalgyti, apsiauti batus... Paaugę skaityti, rašyti, skaičiuoti. Pasigaminti valgį. Nusivalyti batus. Susitvarkyti kambarį. Baigę mokyklą studijuojame, įgyjame profesiją. Paskui dirbame. Ir kiekviena tų veiklų reikalauja didžiulės atsakomybės. Deja, apie atsakomybę, garbingą savo pareigų atlikimą niekur neužsimenama.
Ankstesniais laikais buvo vertinamas kuklumas, nuolankumas. Pasikeitė laikai, keičiasi ir vertybės. Dabar vertinamas aukštas savęs vertinimas, iniciatyvumas, lyderiavimas.
Taip teigia programos autoriai, tvirtinantys, jog Gyvenimo įgūdžių programos tikslas – parengti ne kuo daugiau žinančių, o savimi pasitikinčių jaunuolių. Svarbiausia, kad jie „gebėtų prisitaikyti visuomenėje, elgtis pozityviai, susidoroti su kasdienio gyvenimo poreikiais ir problemomis“.
Kitaip sakant, rengiamas nebūtinai išsilavinęs, kompetentingas, atsakingas, bet per kitų galvas gebantis lipti žmogus. Gali menkai žinoti, bet mokėti save pelningai parduoti. Tiek darbdaviui. Tiek socialinei aplinkai. Tiek virtualiajai erdvei. Žodžiu, žmogus rinkai. Galbūt dar ir publikai?
Pozityvus prisitaikėlis, mokantis patylėti ten, kur reikia, ir išsilieti arba lyderiauti ten, kur galima. Pavyzdžiui, sumušti mokytoją, kaip atsitiko vienoje Šiaulių gimnazijoje. Gyvenimo įgūdžių programoje nekalbama apie pagarbą vyresniam žmogui, mokytojams, tėvams. Matyt, šios pamokos deleguojamos šeimai.
Mūsų nuolankiai ir kukliai vyresniajai kartai pagarba tėvams ir kiekvienam vyresniam žmogui buvo nekvestijonuojamas dalykas. Bet ar mokys pagarbos šiuolaikiniai tėvai, tarp kurių nemažai nematančių reikalo ką nors gerbti. Juk daugelis dabar „kieti“, turtingi, neva viską išmanantys. Kas jiems tas mokytojas?
Tik kaip bus, jeigu visus šiokius tokius ugdysime būti lyderiais? Jie norės tapti ministrais, direktoriais, verslo magnatais. Kur tuomet rasime eilinių, kurie visus darbus nudirbs?
Galiausiai, koks specialistas bus tas „ne kuo daugiau žinantis, o savimi pasitikintis žmogus“? Pernelyg didelis pasitikėjimas ir žavėjimasis pačiu savimi – narcisistinio asmenybės sutrikimo bruožas. Ar mes norėtume lankytis pas tokį narcizą gydytoją? Ar norėtume, kad mūsų vaikus mokytų menkos dalykinės ir pedagoginės kompetencijos mokytojas, kurio privalumas – tik pasitikėti savimi? Ar sutiktume, kad namą mums statytų savimi pasitikintis, bet apie statybas menkai teišmanantis žmogus?
Nenorėtume. Bet visa tragedija, kad mes galime nežinoti, jog gauname blogo specialisto paslaugas. Jis sudarys kompetentingo žinovo įspūdį ir apdums mums akis, kaip per rinkimus apdumia akis visokiausio rango ir plauko politikai.
Iš tiesų gyvenimas – žymiai sudėtingesnis, o kartais ir paprastesnis už visokias teorines gyvenimo įgūdžių programas. O jeigu jau tokia programa sukurta, kaip ji padės jauniems žmonėms pasirinkti tinkamą gyvenimo draugą, su kuriuo augintum ir auklėtum vaikus, dalintumeisi buities darbais, kurių gyvenant šeimoje – apstu, įveiktum visas nesėkmes, užglaistytum nesutarimus? Ar padės programa sumažinti skyrybų? Juk dabar jaunos poros kartais skiriasi net dėl to, kad nesutaria, kuriam reikia išnešti šiukšles.
Bet panašu, kad daugiau bus kalbama apie seksą be atsakomybės ir kitus malonumus. Vargu ar tokios gyvenimo įgūdžių pamokos apsaugos, kad vienuolikos metų mergaitės netaptų mamomis? Gal atvirkščiai – apie saugų seksą kalbant pamokose paaugliai dar labiau norės visa tai išbandyti?
Vieni naująją programą laiko labai sudėtinga, iš mokytojo pareikalausiančia daugybės psichologinių žinių, kiti kritikuoja, bet viliasi, kad geras mokytojas gali gerai išdėstyti ir blogą programą.
Mano akiai – ji gana fragmentiška. Gyvenimui, turint omenyje visą jo sudėtingumą, jauno žmogaus tokia programa neparuoš. Reikėtų solidesnės, visapusiškesnės programos. O gal ji specialiai sukurta tokia? Gal neveltui baiminasi tėvai ir tradicinės šeimos atstovai? Gal iš tiesų ji turi užslėptų kėslų ir nemažą klastos dozę?
Tradicinės orientacijos žmogus didžiausią savo gyvenimo dalį praleidžia šeimoje. Čia neužtenka tik pasitikėti savimi. Reikia didelio meno sugyventi su kitais šeimos nariais: tėvais, broliais, seserimis, juos gerbti, po lygiai dalytis duona, pramogomis ir kitu gėriu. Būti ne lyderiu, o nuoširdžiu draugu, pagalbininku, kai šeimos narys atgula į ligos patalą, kai ištinka nesėkmė, nelaimė.
Tradicinės orientacijos, tradicinę šeimą ir tradicines lytis pripažįstančių žmonių Lietuvoje bent kol kas dauguma. Būtent jų poreikius ir privalėtų atspindėti už visų mokesčių mokėtojų pinigus rengiamos švietimo programos ir iš biudžeto išlaikoma švietimo sistema.