Naujausios
Pasakojimas apie kelmiškius, kurie vokiečių okupacijos metais gelbėjo mirti pasmerktus žydus
Drąsus klebonas
Kaip Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui liudijo karo metais Kelmės klebonu dirbęs Alfonsas Radžvilas, 1943 metų rudenį iš Šiaulių žydų geto į Kelmės dvarą buvo atvežti 23 žmonės, kurie turėjo prikrauti sunkvežimius bulvių. Prikrovus bulvių sargybiniai badaujantiems žydams leido nueiti pas vietos gyventojus paprašyti sau maisto. Pasinaudodami proga ir tamsa 23 žydai išsislapstė ir prie sunkvežimių nebegrįžo.
Keturi iš jų atėjo į Kelmės kleboniją. Čia buvęs klebonas Alfonsas Radžvilas sutiko juos priglausti. Tačiau ilgai laikyti žydus klebonijoje buvo rizikinga. Tuo metu po Kelmę važinėjo mokytojas Kazimieras Motušis. Jis supirkinėjo maistą Kauno geto žydams. Klebonas paprašė, kad K. Motušis surastų laikinai priglaustiems žmonėms saugesnę vietą.
Mirčiai pasmerktuosius sutiko priglausti Paliepšių kaimo girininkas J. Demskis.
Tuometinio Kelmės klebono Alfonso Radžvilo liudijimu, girininkas ir mokytojas Kazimieras Motušis išgelbėjo 23 žydų gyvybes. Jiems padėjo ne tik surasti saugų prieglobstį, bet ir rūpinosi nelaimingais žmonėmis, juos rėmė.
Visi jų ir kunigo A. Radžvilo išgelbėti žmonės sulaukė vokiečių okupacijos pabaigos.
„Išlikau jos Algirduku“
Tai Kelmėje užaugusio nužudytų žydų vaiko, žymaus rašytojo Icchoko Mero, ilgą laiką vadinto lietuvišku Algirdo Dainausko vardu ir pavarde, žodžiai.
Kad apsaugotų nekaltą berniuką jo gelbėtojai Bronislava ir Juozas Dainauskai dalijosi ne tik skurdžia daugiavaikės šeimos duona, bet ir pavarde kaip apsaugos ženklu.
Beje, į būsimo rašytojo gelbėjimo istoriją taip pat buvo įsitraukusios net kelios šeimos.
1941 – ųjų metų birželio pabaigoje, vokiečiams okupavus Kelmę, pradėti naikinti žydai. Liepos mėnesį Icchoko tėvą bankininku dirbusį Jehudą Merą kartu su kitais žydų tautybės vyrais išvežė į Raseinius. Ten sušaudė.
Motina Miriam Mer su vaikais mirties laukė Mažūnuose, Šimono Ošerio sodyboje. Paskui pasmerktuosius perkėlė į Kelmės dvaro daržinę. O liepos 28 -ąją moteris su vaikais varė į žvyrduobę sušaudyti.
Pasklido kalbos, jog motinos, eidamos mirti, gali palikti vaikus. Jeigu juos kas nors pasiims, mažyliai galės gyventi. Tai išgirdusi Miriam Mer paleido vaikų rankutes, pastūmė juos toliau nuo žydų kolonos.
Alkani, išsekę vaikai nesuprato, kas čia darosi. Tačiau nepajėgė nei priešintis, nei verkti.
Netrukus Icchoką ir jo seserį Janiną pasiėmė jų tėvų tarnaitė Michalina Legantienė. Ji nuomavosi mažą kambarėlį Kelmėje, Kalnų gatvėje, pas Petronelę Urbelienę.
Po kelių dienų žydų vaikus liepta suvesti į Mošės Gelmano ūkį priemiestiniame Laukodimo kaime. Vaikų globėjos nuvedė į lagerį Icchoką ir jo seserį Janiną, tačiau primokė, kad jie slapčia pabėgtų.
Septynerių metų Icchokas ir pora metų už jį vyresnė Janina parkeliavo atgal į Kelmę. Ėjo ne keliais, o slėpdamiesi krūmuose, daržinėse ir sudegintų namų griuvėsiuose.
Gelbėtojos džiaugėsi sugrįžusiais vaikais. Tačiau laikyti juos mieste buvo nesaugu. Rugpjūtį buvo planuojamos dar vienos žydų masinės žudynės. Globėjos išvedė vaikus į kaimą. Turtinga ūkininkė Sankienė, priėmė juos piemenauti.
Po rugpjūčio 22- osios masinių žudynių globėjos vėl parsivedė vaikus į miestą. Icchokas slapstėsi pas Michaliną Legantienę, jo sesuo – pas Urbelius.
Tačiau Michalinos vyras vietinis vokietis Robertas Legantas pykdavęs ant žmonos, kam ji slapsto žyduką. Ne kartą į žmoną yra paleidęs batsiuvio peilį ir sužalojęs. Moteris savo kūnu užstodavo nelaimingą našlaitį.
Bijodama, kad vyras neįskųstų, Michalina Legantienė paprašė kaimynų bent trumpam priglausti Icchoką. Šie bijojo vaiką laikyti ilgesnį laiką. Perduodavo vis kitiems kaimynams.
Galiausiai Icchokas atsidūrė gatvėje. Sėdi prie jį išmetusių žmonių namų slenksčio ir verkia.
„Ko žliumbi?“ – netikėtai išgirdo vyrišką balsą. „Esu žydukas. Niekas nenori manęs laikyti.“ „Einam pas mane. Užtenka vietos šešiems, užteks ir septintam,“ – problemą paprastai išsprendė po pasisėdėjimo su draugais namo keliavęs Juozas Dainauskas. Į vaiką išmetusių Kalnų gatvės gyventojų duris iš pykčio paleido akmenį. Parvedė vaiką namo ir tarė: „Še tau, Brone, dar vienas.“
Kaip pasakojo Dainauskų marti Stasė, jos uošvę išgąsdino į namus parvestas žydukas. Tačiau šešių vaikų motinos širdis neleido mažylio išvaryti. Ryte išsiblaivęs vyras suvokė ką padaręs. Už žydų vaiko slėpimą vokiečiai galėjo iššaudyti visą jų šeimą.
Be to, šešis vaikus auginusi Dainauskų šeima gyveno mažyčiame kambarėlyje. Vertėsi labai skurdžiai. Kartais vieną bulvę tekdavo dalyti į kelias dalis.
Priglaudus Icchoką, skurdo dar padaugėjo. Be to, persekiojo ir baimė. Gelbėjo tik tai, kad visi jų vaikai buvo rudų akių, tamsaus gymio, Icchokas nuo jų ne ką tesiskyrė. Bronė Dainauskienė išmokė Icchoką poterių, pakrikštijo ir užregistravo lietuvišku vardu ir pavarde Algirdu Dainausku. Išmokė aiškiai tarti net „r“ raidę. Taip jis tapo septintuoju kelmiškių Dainauskų vaiku.
Berniukas nenuvylė, buvo labai gabus. Poterius išmoko greitai. Vėliau patarnaudavo prie Mišių. Kur ėjo, ten pritiko.
Kad kaimynams kiltų kuo mažiau įtarimų, Dainauskai išsikėlė į miesto pakraštį. Parsisamdė į dvarą kumečiais. Apsigyveno Kelmės dvaro kumetyne, šalia pušyno. Pušyne vyriausias Dainauskų sūnus Petras mažajam Icchokui padarė keletą slėptuvių, kad pabėgtų, jeigu svetimi žmonės artinsis prie namų.
Tačiau buvo atvejų, kai nespėdavo išbėgti. Tuomet gelbėdavo kamara. Kartą, užsidaręs kamarėlėje palindo po duonkubiliu ir pratūnojo, kol „aktyvistai“ žvilgsniais varstė namus.
Petras pavaišino atvykėlius samagonu, kad švelnesni būtų. Kadangi nerado žyduko, nušovė šuniuką. Svarbu, kad girdėtųsi šūvis.
Po tokių siaubo akimirkų nuo išgąsčio vaiką išpildavo votimis. Bronė Dainauskienė pati jį kaip sugebėdama gydė žolelėmis ir arbatomis, nes kreiptis į daktarą bijojo.
Dainauskų namuose I. Meras slapstėsi iki 1944 metų spalio 6 dienos, kol frontą pralaužė rusų kariuomenė.
Mokyklą Algirdas Dainauskas jau baigė kaip Icchokas Meras. Jį pradėjo globoti turtinga žydė Braudienė, gyvenusi netoli Kelmės bažnyčios. Ji pasirūpino, kad vaikas vėl atgautų savo tapatybę ir toliau mokytųsi.
Kai apsigyveno pas Braudienę, pagerėjo I. Mero materialinė padėtis. Jis mokėsi skambinti pianinu.
Icchoko sesuo Janina su savo globėja gydytoja Petronele Urbeliene – Unikauskiene gyveno Kaune. Ten, įstojęs mokytis į politechnikos institutą, apsigyveno ir I. Meras.
Įgijęs radijotechnikos inžinieriaus specialybę, būsimasis rašytojas persikėlė dirbti į Vilnių.
1960 metais pasirodė pirmoji I.Mero knyga „Geltonas lopas“. Čia trumpuose apsakymuose vaizduojamas žydų berniuko Beno likimas ir išgyvenimai vokiečių okupacijos metais.
Po trejeto metų išleido jį kaip brandų rašytoją išgarsinusį romaną „Lygiosios trunka akimirką“. Dar po poros metų sukūrė romaną baladę „Ant ko laikosi pasaulis“, kuriame piešiamas Motinos Gelbėtojos paveikslas.
1973 metais, kai žydams buvo leista išsiveržti iš Tarybų sąjungos, ryžosi emigruoti į Izraelį. „Aš gimiau žydu,“ – taip paprastai aiškino savo pasirinkimą. Iš tiesų tai buvo kelionė ieškoti tapatybės savo tėvų žemėje.
Tačiau ir emigravęs I. Meras niekuomet nepamiršo mamą atstojusios savo gelbėtojos Bronislavos Dainauskienės. Sužinojęs apie jos mirtį, laiške dar likusiems artimiesiems rašė: „Mama, nors ir toli, man buvo vienas artimiausių žmonių pasaulyje, nes aš jai likau visam gyvenimui jos Algirduku.“... „Aš kaip maldą tariu vardus tų žmonių, kurie nepaisydami žiauraus teroro, gelbėjo pasmerktuosius mirti,“ – rašė I. Meras.
Naktys rūsyje ir daržinėje, po šienu
Lankantis Izraelyje teko pabendrauti su iš Kelmės kilusia Dora Shapira – Nidel, kuri su broliu Josefu nuo mirties taip pat buvo išgelbėta geraširdžių, kito nelaimei neabejingų šio krašto žmonių.
Taibės ir Ichako Shapirų šeima gyveno Kelmės priemiestyje, Naudvario kaime. Turėjo malūną ir 5 hektarus žemės. Augino du vaikus. Jų šeimoje gyveno ir netekėjusi Taibės sesuo Ana Zilberg.
Vokiečiams okupavus Kelmę, iš karto buvo imtasi represijų prieš žydus. Žydų ūkius vokiečiai pavertė lageriais – getais. Vyrus uždarė į Zundelio Lunco daržinę. Moteris su vaikais – į Šimono Ošerio ūkį Mažūnų kaime. Ichaką Shapirą paliko dirbti malūne, nes niekas kitas to darbo nemokėjo. Tačiau 1941 – ųjų rugpjūčio 22 -ąją, per antrąsias Kelmės žydų žudynes, baltaraiščiai jį sušaudė.
Doros motina Taibė su savo seserimi Ana ir vaikais pabėgo į Aukštmiškio mišką. Netoliese gyvenančiam ūkininkui atidavė visą savo turtą, kad šis parūpintų duonos miške besislapstančiai šeimai.
Buvusi Doros ir Josefo auklė Stanislava Damanskaitė kartu su jų tetos Chanos Rozenfeld namų darbininke Stefanija Kulevičiūte nusprendė miške surasti ir išgelbėti Shapirų vaikus. „Niekieno neprašomos jos klaidžiojo basos miške, per lietų. Po dviejų savaičių paieškų Stefanija įsidūrė koją, negalėjo toliau eiti. Stanislava dar savaitę klaidžiojo viena, kol surado mus. Pirmiausia ji parsivedė mane į nedidelį savo kambarėlį, nes buvau mažiausia. Po to sugrįžo ir parsivedė brolį. Kai trečią kartą atėjo į Aukštmiškį, jau neberado gyvų. Mano mama, jos sesuo Ana ir pusbroliai Chanos Rozenfeld vaikai buvo sušaudyti. Pati Chana atskirta nuo savo vaikų ir ėjusi jų ieškoti sušaudyta Kelmėje“, – prisiminimais dalijosi Dora Shapiro – Nidel.
Apie tris savaites Dora su broliu slapstėsi mažame Stanislavos Damanskaitės kambarėlyje. Jos kaimynai pažinojo Shapirų vaikus, todėl moteris bijojo, kad neįskųstų. Laisvu nuo padienės darbininkės darbo laiku ieškojo jiems saugesnės vietos.
Juozui surado vietą atokiame kaime, prie miško. Ten jis apie porą metų ganė karves. Vėliau slapstėsi Adomaičių kaime. Brolio gelbėtojų pavardžių Dora neprisiminė, tik žinojo, kad tai buvo labai geri žmonės, dalijęsi su žydų vaiku paskutiniu duonos kąsniu, ir išbuvo ten jos brolis iki tol, kol vokiečiai pasitraukė iš Kelmės krašto.
Dora kurį laiką gyveno pas jau minėtą Stefaniją Kulevičiūtę, kuri norėdama pagelbėti žydų šeimai, porą savaičių jų ieškojo miške. Paskui – pas seseris Eleną ir Juliją Kaušaites Zakeliškių kaime. Šios moterys glaudė ir daugiau žydaičių: Idą ir Batševą Krubelnikaites, Rivką Mendelevičiūtę.
Vėliau Dorą pakaitomis slėpė ir globojo Stanislava Damanskaitė ir Stefanija Kulevičiūtė. O 1942-
ųjų rudenį ją priėmė daugiavaikė Žukauskų šeima, gyvenusi netoli Vaiguvos, Švitriškių kaime. Našlaitę labiausiai globojo jų vaikai Genė ir Aloyzas.
Išbuvus ten tris mėnesius, policija vėl surengė žydų gaudynes. Dora slėpėsi daržinėje, įsiraususi į šieną. Penkiolikmetė Žukauskų dukra Genė, atsargiai apsidairydama, atnešdavo mergaitei valgyti. Kai kildavo pavojus, užversdavo duobę šienu. Dažną naktį Genė ir Aloyzas pasilikdavo daržinėje, nes Dorai vienai būdavo baisu. Taip elgdamiesi paaugliai labai rizikavo. Jeigu juos su žyduke būtų aptikę daržinėje, būtų sušaudę.
Kai tapo pavojinga slapstytis pas Žukauskus, Stefanija vėl parsivedė Dorą į savo kambarėlį. Čia ją slėpė ir dalijosi iš turtingos šeimos, kurioje dirbo, parsineštu maistu.
Tačiau vieną dieną Stefaniją išsikvietė į policiją, ilgai tardė. Ji neprisipažino slepianti žydaitę. Todėl paleido. O Dorai teko ieškoti kitos vietos. Tuomet žygių ėmėsi Stanislava Damanskaitė. Ji nuvedė Dorą pas savo brolį Petrą Damanską, gyvenusį Liolių seniūnijoje Kirklių kaime. Ir pati pasiliko brolio šeimoje, kad galėtų mergaitę globoti.
Didžiąją dalį laiko Dora praleisdavo bulvių rūsyje. Ja kaip tikra seserimi labai rūpinosi Damanskų dukra Valerija. Ji atnešdavo valgyti, numezgė kojines ir atidavė storą savo vilnonį megztinį, kad Dora nesušaltų. Dažniausiai ir pati Valerija su Dora visą naktį pratūnodavo rūsyje, kad mergaitei nebūtų taip baisu.
Vokiečiai tuo metu jau traukėsi, bet dar daug jų būdavo kaimuose ir tuo metu jie buvo ypač pikti, aršūs, negailestingi. Bet Damanskiai vis tiek rizikavo, neišvarė Doros iš savo sodybos, slapstė ją tol, kol priartėjo rusų frontas.
„Mano gelbėtojai jautė žmogišką pareigą išgelbėti mane nuo mirties, nelaukdami ir neprašydami jokio atpildo, gerai žinodami, kad patys rizikuoja savo gyvybėmis“, – sakė Dora Shapiro – Nidel.
Vienuolė išgelbėjo 15 žydų
Žydus vokiečių okupacijos metais gelbėjo ir kuršėniškė dvarininkų dukra Marija Rusteikaitė, pasirinkusi vienuolės ir vargstančių globėjos kelią.
Jos tėvai gyveno netoli Kuršėnų esančiame Kybartų kaime. Augino devynis vaikus, tačiau gyveno pasiturimai, nes turėjo 200 hektarų žemės.
Vaikai baigė mokslus, užėmė aukštas pareigas tarpukario Lietuvoje. Dukra Marija mokėsi Šiaulių gimnazijoje, dėstė Kražių gimnazijoje, vėliau Sankt Peterburge studijavo sveikatos mokslus ir farmaciją. Baigusi studijas, grįžo į Panevėžį. Čia rado labai daug skurdžiai gyvenančių, apleistų, sergančių žmonių. Todėl nusprendė savo gyvenimą pašvęsti jų gelbėjimui.
Jos rūpesčiu Panevėžyje įkurta Dievo apvaizdos seserų kongregacija. Vėliau Marija atsikėlė į praskolintą Vaiguvos dvarą, kuriame gyventi leido jos draugė. Vaiguvoje taip pat rado daug skurdo, apleistų vaikų ir suaugusių. Čia įkūrė vaikų ir suaugusiųjų prieglaudas.
Marija retai kviesdavo gydytoją. Kadangi pati studijavo farmaciją ir mediciną, dažniausia be pagalbos išgydydavo sergančius.
Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, M. Rusteikaitė išgelbėjo penkiolika žydų. Pagalbos prašančius žydus laikė dvaro rūsiuose. O vieną moterį ir jos dukrą aprengė vienuolių drabužiais.
Sovietų okupacijos metais M. Rusteikaitės šeima buvo išvežta į Sibirą. Vieni broliai sušaudyti, kiti nukankinti. Lietuvoje liko tik Marija. Ją sostinėje slapstė išgelbėtieji žydai.
