Naujausios
Akibrokštas
Praėjusią savaitę A. Kulikauskas kartu su Šiaulių kino meno klubo pirmininku Viktoru Gundajevu apsilankę kultūros namuose nerado unikalių elektrinių vargonų, įrengtų apie 1987-uosius metus.
Netrukus paaiškėjo, kad čia nebelikę ne tik instrumentų, kuriuos užsakė ir kuriais labai didžiavosi tuometinis Lietuvos aklųjų draugijos Šiaulių gamybinio mokymo kombinato direktorius, muzikas Juozas Dzidolikas, bet ir scenos, nes salė išnuomota, o prieš Velykas prasidėjo remonto darbai.
„Va taip, Šiauliuose ir toliau naikinama viskas, kas nesuderinama su euroremontu – taip jau krito ne viena mozaika, pano ir sienų tapybos kūrinys. O dabar ir vargonai. O juk galėjo statybininkai arba pastato savininkas informuoti vargonų kūrėją, buvo galimybė perkelti instrumentą į naują vietą“, – apgailestavo muziejininkas V. Gundajevas.
„Viskas išardyta, nieko nebėra. Darbininkas nepasakė, kur jie pradingo. Prapuolė ir viskas. Iki šiol negaliu atsigauti to, ką pamačiau. Žala? Žinoma, kad moralinė. Suprantu, kad dabar tokie vargonai, kokie buvo mano, nebereikalingi, bet kažką padaryti vis tiek buvo galima – buvo galima restauruoti, kad bent trupučiuką jais pagroti. Aš vis dar neatsigaunu“, – sakė vargonų kūrėjas A. Kulikauskas.
Vargonai ... utilizuoti
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos šiaurės rytų centro, atsakingo už minėtos organizacijos turtą, vadovas Aloyzas Vilimas patikino, kad 2000-aisiais, Lietuvos aklųjų draugijos reorganizacijos metais, kultūros namų salėje vargonų jau nebebuvo, esą kažkur lyg ir matęs aplūžusias jų liekanas.
Anot vadovo, visas, išskyrus trečią aukštą, LASS Šiaulių miesto ir rajono filialo administracinis pastatas išnuomotas. Antrajame aukšte esančią kiek daugiau negu 200 kvadratinių metrų salę ir kelias patalpas išsinuomojo sportininkai.
„Pastate, mums perimant, nebebuvo nei vargonų, nei šildymo. Džiaugiuosi, kad nuomininkai į pastatą pasiruošę investuoti“, – sakė A. Vilimas.
„Šiaulių kraštui“ apsilankius buvusių kultūros namų salėje, kaip tik zujo remontininkai, darbus su jais aptarinėjo čia įsikursiančio teniso klubo vadovas Zigmas Skaringa.
VšĮ „Šiaulių stalo tenisas“ vadovas Z. Skaringa patvirtino: patalpose buvo rastos sulūžusios, suniokotos vargonų liekanos. Ir tai, kas rasta, utilizuota.
Pradžia ir pabaiga
Vargonų, sumontuotų Šiaulių aklųjų ir silpnaregių kultūros namų salėje, istorija turi savo pradžią ir savo pabaigą. Ją papasakojo vargonų meistras A. Kulikauskas.
Pradžia veda į tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos katedrą, kurioje A. Kulikauskas tuo laiku dirbo vargonų ir rojalių derinimo ir remonto meistru. Tuometinis Muzikos katedros vedėjas Eduardas Balčytis sugalvojo užsakyti nedidelius vargonėlius.
„Pamačiau, kad su mažais vargonais ne kas, todėl ėmiausi gaminti didesnius. Ir jeigu iš pradžios viena dūda buvo 1,50 metro, tai vėliau atsirado ir penkių metrų.“
Kai unikalūs mediniai vargonai katedroje buvo sumontuoti, jų paklausyti atėjęs tuometinis Lietuvos aklųjų draugijos Šiaulių kombinato direktorius Juozas Dzidolikas panoro tokius pačius pastatyti ir Lietuvos aklųjų draugijos kultūros namų salėje.
„Kai prasidėjo 1990–1991 metų virsmas, salė buvo atiduota prekybininkams. Jie tuos vargonus suniokojo: vinių prikalinėjo drabužiams sukabinti, kažkur pradingo ir variklis. Vargonai liko stovėti, bet nebeveikė, – pasakoja meistras. – O dabartiniai nuomininkai pagal savo pasibraižymą sugalvojo salę pertvarkyt... Vargonai nebuvo beviltiški, būčiau paremontavęs, laidukus sudėjęs.“
Nebeliko ir Pedagoginiame, dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje, E. Balčyčio užsakymu pagamintų vargonų. Juos nuspręsta išardyti ir sumontuoti kitoje katedroje. Tokiu sumanymu vargonų meistras linkęs dvejoti – vargonai buvo pritaikyti tik senosios Muzikos katedros akustikai, tad vilčių, kad jie gali suskambėti kitose patalpose, jis beveik neturi.
A. Kulikauskas savo sodybos Meškuičiuose ūkio pastate turi dar vienus vargonus.
„Juos ruošiuosi sukūrenti. Jie Savivaldybei buvo skirti. Kai Šiaulių katedroje buvo keičiami vargonai, man atidavė metalinius vamzdžius. Šiaulių savivaldybė skyrė pinigų, kad senojoje posėdžių salėje pagaminčiau vargonus. Metus aš juos dariau. O po metų Savivaldybė persigalvojo, tam reikalui skirtus pinigus nurašė kitoms reikmėms, o man dar ir pusantro tūkstančio litų skolos pripaišė. Tik tuometinės miesto merės Vidos Stasiūnaitės, sugėdinusios deputatus, dėka išsisukau. Pagaminti vargonai taip ir liko kampe gulėti. Jeigu tik atsirastų, kam tokių dar reikia“, – sakė pašnekovas.
