Naujausios
Gyvosios istorijos liudijimas
1991 metų sausį Jonas TAMULIS, kaip kraštotyrininkas, muziejininkas ir fotografas fiksavo įvykius ir Šiauliuose, ir Vilniuje. Tuomet dirbo "Aušros" muziejuje.
"Aušros" muziejuje saugomi jo daryti garso įrašai ir nuotraukos iš Šiauliuose sausio 13-os rytą ir dieną vykusių mitingų, iš Vilniuje vykusių laisvės gynėjų laidotuvių, statomų barikadų prie Parlamento, kitų įvykių.
"Visa Sąjūdžio veikla muziejininkų yra fiksuota – čia gyva istorija, ją reikėjo fiksuoti, palikti liudijimą," – sako J. Tamulis.
Diktofonų tada nebuvo, mitingo prie miesto Savivaldybės įrašą darė juostiniu magnetofonu, įsidėjęs jį krepšį, rankoje laikydamas mikrofoną.
"Sukėliau įtarimą, kas čia toks, ką įrašinėja, – pasakoja J. Tamulis. – Norėjo magnetofoną atimti, bet mane pažinojęs sąjūdininkas patvirtino: "Čia mūsiškis."
Į magnetofono juostą įrašė iš Savivaldybės balkono sakomas mitingo oratorių kalbas, tarp jų – šviesaus atminimo mero Kazimiero Šavinio ir miesto Tarybos pirmininko Jono Tručinsko, aktorių Olitos Dautartaitės, Prano Piauloko skaitomą poeziją. Liko įraše ir gydytojo Alberto Griganavičiaus, kuris mitinge užvedė giesmę, balsas. Tą pačią dieną A. Griganavičius vedė protesto mitingą Saulės Laikrodžio aikštėje.
Pamena, kaip po kruvinosios nakties skambėjo mieste bažnyčių varpai. Gatvėmis automobiliais važinėjo milicijos pareigūnai ir per garsiakalbius kvietė: "Rinkitės į mitingą – Lietuva pavojuje".
"Tą sausio 13-ąją jautei didelę vienybę, nebebuvo tarpusavio priešų, rietenų, – dalijasi patirtu jausmu. – Jeigu reikėtų, esi pasiryžęs viskam – tu nieko nebijai. Ir į Vilnių važiuodamas su namiškiais atsisveikindavai kaip visam laikui."
Trys įsimintos dienos Vilniuje
Tryse muziejininkai traukiniu išvažiavo į Sausio 13-osios aukų laidotuves jų išvakarėse. Laidotuvių rytą Jonas Tamulis dar ėjo fotografuoti prie Parlamento, spėjo nukakti ir prie Televizijos bokšto – į laisvės gynėjų žūties vietas.
Sausio 16-ąją atsisveikindami su žuvusiais laisvės gynėjais tūkstančiai žmonių vienas šalia kito stovėjo Vilniaus gatvėse – nuo Sporto rūmų, kur žuvusieji buvo pašarvoti, iki Žaliojo tilto, nuo tilto iki Katedros, kurioje aukotos šv. Mišios, nuo Katedros iki pat Antakalnio kapinių.
"Tiek žmonių, kiek per aukų palydas, mačiau tik Baltijos kelyje ir per Jono Pauliaus II vizitą", – palygino J. Tamulis.
Dabar visi stovėjo Gedulo kelyje, nepažinojo žuvusiųjų, o verkė, laikė rankose gėles, verbas, degančias žvakeles. Įstrigęs atmitin vaizdas, kaip kokių 17 metų mergaitė atsiklaupusi ant grindinio meldėsi.
"Tokių, kaip aš, su fotoaparatais buvo ne vienas, ir manęs niekas nestabdė", – prisimena šiaulietis.
Fotografavo su savo "Zenitu" ir eidamas priekyje prieš laidotuvių procesiją, ir šalia vežamų karstų. Iš žuvusiųjų pirmąją vežė Loretą Asanavičiūtę. Katedroje per šv. Mišias fotografavo net iš sakyklos.
Laidojamus lydėjo du vyskupai, vienas iš jų – Julijonas Steponavičius.
Po laidotuvių dar liko Vilniuje. Čia iš viso tris dienas iš rankų nepaleido fotoaparato. "Žodžiai yra viena, kiekvienas savaip gali pasakoti, o fotografija – dokumentas", – akcentuoja kraštotyrininkas.
Kitą dieną po laidotuvių Antakalnio kapinėse vėl išvydo nemažai žmonių, atėjusių pagerbti laisvės gynėjų. Visus jaudino, graudino kanklių melodija.
"Grojo vyras kanklininkas, – pasakoja šiaulietis. – Jis ėjo nuo vieno žuvusiojo kapo prie kito, sustodavo ir kiekvienam iš jų grojo."
Prie parlamento toliau buvo statomos barikados: "Šalia buvo statybos, žmonės ardė armatūrą ir sustoję į eilę vienas kitam perdavinėjo – ta armatūra tiesiog "plaukė" virš galvų."
"Prie parlamento žmonės vaikščiojo su vėliavomis, prie laužų dalijosi tuo, ką turi. Sutikom į laidotuves atvykusių baltarusių, ukrainiečių, kalbėjomės. Su vienu iš jų ant suoliuko surėmę nugaras net snūstelėjome, – prisimena. – Po kelerių metų tą ukrainietį pamačiau per televiziją – jis buvo Ukrainos valdžioje."
Prie omoninkų užgrobto Televizijos bokšto pro tinklo tvorą fotografavo tankus ir ant jų sėdinčius kareivius, pasiųstus agresijai prieš Lietuvą.
Fiksavo mitingo vaizdus ir prie omonininkų užimto Lietuvos radijo ir televizijos pastato, išdaužytais langais ir šūvių žymėmis sienose.
"Lietuvos vienybė buvo išskirtinė, – pabrėžia J. Tamulis. – Užgeso Lietuvos televizija Vilniuje – transliacijas perėmė Kaunas. Ir Šiauliai buvo pasiruošę perimti, jeigu būtų nutrūkusios Kaune. Dabar net stebina, kaip visi veikė patys – be jokių nurodymų."