SĄJŪDŽIO UŽKULISIAI (24)

Są­jū­džio ar­chy­vo nuo­tr.
Pasijutau tikra biurokratė, kai pradėjau skaitinėti dokumentus, saugomus senoviniame segtuve, ant kurio užrašyta – „Šiaulių miesto Sąjūdžio Taryba. Gaunami raštai“. Kiek prisiminimų, sietinų su šių dienų aktualijomis! Tereikia atnaujinti buvusias visuomenines veiklas.

Pirma laiko, nepabaigusi priklausančios kadencijos, išsivaikščiojo signatariškoji Aukščiausioji Taryba. 1992-ųjų rinkimuose pergalę patyrė kairiosios jėgos. Į Parlamentą – Lietuvos Respublikos įstatymų leidybos struktūrą – sugrįžo buvusioji valdžia, pavadinimą pakeitusios komunistų partijos dauguma. Šalyje suaktyvėjo įvairių pilietinių organizacijų opozicinės pajėgos, padidėjo gaunamų raštų, rekomendacijų srautai.

Šiaulių Sąjūdžio Tarybos segtuvuose rasti dokumentai, kuriuos į vietines būstines siuntė Vilniaus Sąjūdis, privertė susimąstyti, ar nevertėtų šiandien atkurti Visuomeninės Konstitucijos saugos komisijos.

Nepriklausomybės pradžioje joje dirbo A. Buračas (pirmininkas), V. Ambrazas, J. Aleksandravičius, L.V. Duoba, L. Furmanavičius, Z. Juknevičius, I. Kaganas, J. Mikelinskas, R. Rastauskienė, M. Ručinskienė, L. Verbliugevičius, V. Zabiela, L. N. Rasimavičius, R. Sikorskis, A. Davėnas, Š. Vilčinskas.

1993 metais šis darinys stebėjo, kaip veikia Lietuvos radijas ir televizija bei fiksavo antidemokratišką visuomeninio transliuotojo elgesį. Birželio 15 dieną komisijos išplatintame dokumente konstatuojama, kad „Valstybinės televizijos vadovybė trukdo žmonėms, kurių ideologija skiriasi nuo valdančiosios partijos, teikti visuomenei informaciją ir viešai reikšti savo pažiūras. Nutrauktos politinių partijų diskusijos per televiziją, populiarios visuomeninės laidos: „Lietuva ir pasaulis“, „Post skriptum“ ir kt. Televizijos direktoriaus 1993 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 2 reikalaujama, kad televizijos darbuotojai raštu pasiaiškintų už eterio laiko teikimą opozicijai. Tuo būdu pažeidžiamas Konstitucijos 25 straipsnis, kuriame teigiama: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.“

Beveik trys dešimtmečiai praėjo nuo tos dienos, kai buvo parašytas šis Konstitucijos saugos komisijos dokumentas, tačiau ir šiandieną jame minima problematika tebėra aktuali. Kadaise buvusio aktualaus Sąjūdžio šūkio „Daugiau demokratijos!“ nei girdisi, nei bėra kam klausytis... Tačiau prisiminti ir priminti – verta.

„Tiesioginės televizijos transliacijos sistemiškai naikinamos ir keičiamos iš anksto parengtais ir preparuotais reportažais, iš kurių iškarpomos ideologiniu požiūriu neįtikusios dalys. Tuo būdu vykdydama politinę cenzūrą Valstybinė televizija laužo Konstitucijos 44 straipsnio nuostatą: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama“.

Jaunoje, Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje visuomenės atstovai buvo aktyvesni. Jie tarsi prižiūrėjo valdžią, komentavo ir vertino jos priimamus sprendimus. 2021 metais jau nebeatsiranda atsiliepiančių į kunigo Roberto Grigo šaukinį: „Kreipiuosi į Sąjūdžio kartą: juk ne už tokią Lietuvą kovojome, kurioje žmonės atleidžiami iš darbų už žodį ir dainą. Ar už tokią? Kiek menu, tokia jau buvo iki 1990.“

Po beveik mėnesį trukusios tylos, atsiliepsiu: gerbiamas kunige, už Lietuvą kovojome. Kiekvienas panaudodamas savo gebėjimus, jėgas bei supratimą. Tačiau sugrąžinti šalį iš sovietmečio lagerių – fizinės ar dvasinės kančios buveinių – ne vienkartinis procesas. Vėl reikia telktis ir suprasti, kad, anot Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“ „valstybę reikia nuolat kurti ir lipdyti. Kurti ir lipdyti“.

Todėl ir ieškau Sąjūdžio archyvuose turėtų patirčių pėdsakų, kuriuos būtų galima efektyviai panaudoti mūsų valstybės Nepriklausomybės išsaugojimo fronte. O toks jau formuojasi, nes valstybę „de jure“ ketinama transformuoti į ES teritoriją ar valstiją „de fakto“.

Dar vienas 1993 metais Visuomeninės Konstitucijos saugos komisijos dokumentas, iš sostinės „nuleistas“ provincijos sąjūdininkams irgi šiandien aktualus, nes nagrinėjama amžina kaip pasaulis vietos savivaldos teisių apribojimo problema.

Trečiaisiais atkurtosios Nepriklausomybės metais per Lietuvą nuvilnijo savivaldybių Tarybų pirmininkų vertimo bangos. Šiauliuose pakankamai ramiai pirmąjį miesto burmistrą Joną Tručinską pakeitė Alfredas Lankauskas.

Tačiau sostinėje perversmininkams nebuvo lengva. Vilniaus Tarybos pirmininkas Valentinas Šapalas buvo atstatydintas, bet jo pakeitimui kitu pritrūko deputatų balsų.

Problemą reikėjo spręsti, nes svarbiausiame Lietuvos mieste – sostinėje klestėjo bevaldystė. Pažįstama politinė situacija, kai iš pradžių prisidirbama, o po to nebežinoma, kaip išsikapstyti?

Tik antrą kadenciją dirbantis Seimas ėmė formuoti praktiką, kuomet beviltiškų problemų sprendimams sukuriama parlamentinė komisija. Todėl padėčiai Vilniaus mieto Taryboje bei Valdyboje ištirti tokia ir buvo sudaryta.

Parlamentinė komisija paruošė nutarimo projektą „Dėl Vilniaus miesto Tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių tvarkai savivaldybėse pagerinti“.

Konstitucijos saugos komisija 1993 metų balandžio 13 dienos posėdyje apsvarstė šį Seimo nutarimo projektą ir konstatavo, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 str. pasakyta, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ši teisė įgyvendinama per savivaldybių tarybas. Pabrėžtina, kad Vilnius, Lietuvos valstybės sostinė, ypatingos svarbos administracinis vienetas. Taigi, iš Konstitucijos 119 str. matyti, kad savivaldos teisė nėra esamosios valdžios malonė ar jos suteikiama privilegija.

Konstitucijos 120 str. teigiama, kad valstybė remia savivaldybes. [...] Konstitucijos 123 str. yra nurodyta, kad įstatymo numatytais atvejais ir tvarka savivaldybės teritorijoje Seimas gali laikinai įvesti tiesioginį valdymą. Tačiau nei šiame Konstitucijos straipsnyje, nei kitur nekalbama apie aukščiausios valdžios teisę paleisti savivaldybes.“

Konstitucijos saugotojų komisijoje dirbę teisininkai siūlė parengti bei priimti įstatymą, kuriuo būtų reglamentuotas tiesioginio valdymo, iš Seimo ar Vyriausybės, vykdymas. „Kad savivalda negali būti anuliuojama t.y. pakeista administraciniu Vyriausybės valdymu, rodo ir Konstitucijos 119 ir 123 straipsniuose vartojamos skirtingos sąvokos – „valstybės teritorijos administracinis vienetas“ ir „savivaldybės teritorija“. Taigi, Seimo galias savivaldybių atžvilgiu Konstitucija riboja, versdama realiai laiduoti savivaldos teisę.“

Lietuvos Respublikos Seimas 1993 metų balandžio 15 dieną nutarė Vilniaus miesto savivaldybės tarybą paleisti ir rudenį organizuoti naujus rinkimus. Lietuvos norminių aktų registre yra daug pasakantis įrašas, vaizdžiai demonstruojantis, kokios visuomenės atstovų nuomonės nepaisymo pasekmės. Seimo priimtasis dokumentas įsigaliojo po viešo paskelbimo t.y. praėjus trims dienoms: „Įsigalioja 1993-04-18 (Negali būti taikomas nuo 1993 09 22, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsniui (1993 09 17 Konstitucinio Teismo nutarimas) Negalioja nuo 2011-10-28“

Valdžios sprendimų maišalynėje, kurių galiojimą ir atšaukimą juos jau įvykdžius įtakoja Konstitucinės dvasios arba politikų dvasinė būsena, paprastas eilinis valstybės gyventojas privalo įvertinti. Priešingu atveju išrinktieji greitai apkurtins, apakins ir užčiaups savo fanus – rinkėjus.

Visuomeninių procesų tyrinėtojai, politologai dažnai kartoja, kad istoriniai procesai sukasi spirale, t. y. politinės mados praeina ir vėl sugrįžta. Jei labai tiesmukiškai įsivaizduotume politinių veikėjų spiralinius viražus, nereikėtų stebėtis kai kurių jų virsmu į prie programinio finansavimo prisigretinančius šliužus. Pastarieji pamina Konstituciją bei joje įtvirtintas svarbiausias valstybingumo, valdžios galių pasidalijimo, kalbos, šeimos instituto sampratas.

1993-aisiais Visuomeninė Konstitucijos saugos komisija, nagrinėdama Pagrindinio šalies įstatymo pažeidimus, nutardavo „viešai paskelbti ir įrašyti juos į Juodąją knygą.“

Įdomu, ar yra išlikusi šį knyga. Manau atėjo laikas atkurti Konstitucijos saugos komisiją ir pratęsti įrašus aukščiau paminėtoje knygoje. Be to, būtų labai įdomu patirti, kaip į tokį visuomenės žingsnį reaguotų kai kurie anuometinės sąjūdinės komisijos nariai, kurie išsinėrė iš idealizmo ir nušliaužė europinės gerovės link. Spirale.