Sąjūdžio užkulisiai (20)

Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus nuo­tr.
Var­žy­bų ap­do­va­no­ji­mo me­tu svei­ki­ni­mus prii­ma Kęs­tu­tis Ga­li­naus­kas (1966 08 07–1986 04 12), vė­liau SSRS ka­riuo­me­nė­je tar­na­vęs ir Af­ga­nis­ta­ne žu­vęs lie­tu­vis.
Balandžio 12 dieną sukanka 35-eri metai, kaip tolimame Afganistane, mums nieko nesakančiose Faizabado aukštumose, pasiųstas į svetimą karą žuvo jaunas devyniolikmetis, buvęs Šiaulių aukštesniosios technikos mokyklos auklėtinis, lengvaatletis, miesto garbę gynęs įvairiose sportinėse varžybose. Tačiau svarbiausia – Tėvas ir Motina Galinauskai neteko sūnaus, sesuo Birutė brolio Kęstučio.

Iš tos tolimosios šalies į Lietuvą buvo parvežti beveik 100 žuvusiųjų. Atsiprašau visų artimųjų, žiauriame beprasmiškame kare netekusių vaikų, apie kuriuos nerašau. Atleiskite ir, Galinauskai, kad vėl prisiliečiu prie jūsų neslopstančio skausmo žaizdos.

Taip jau nutiko, kad su 1986 metais Afganistane žuvusio devyniolikmečio Kęstučio Galinausko mama susipažinau 1989-ųjų vasarą. Moteris, aplankiusi daug valdiškų kontorų, ieškodama supratimo ir pagalbos, jos neradusi atėjo į Šiaulių Sąjūdžio būstinę.

Susitikdavome su ja mažne kasdien. Kartais, rytą atėjusi į darbą jau rasdavau ją laukiančią prie durų. Žuvusiojo mama netikėjo, kad Ginkūnų kapinėse palaidojo savo sūnų. Tuo metu iš Afganistano parskraidintus žuvusiuosius atlydėdavo gausi sargyba. Ji neleisdavo atidaryti sovietinio, mūsų tautai neįprasto raudono ar tiesiog neobliuotų lentų karsto, o stovėdavo sargyboje, kol kareivėlio palaikai būdavo palaidojami. Taigi, ir su savo sūnumi Kęstučiu šeima bei artimieji liko neatsisveikinę kaip lietuviams yra įprasta...

Motina jau buvo bandžiusi su kariniu komisaru Gliznuca tartis dėl prieš trejus metus Afganistane žuvusio sūnaus ekshumacijos ir perlaidojimo, kaip ji tuomet sakė, lietuviškame karste ir bent civilius rūbus jame įdėjus...

Būstinėje sužinojau ilgą jos aplankytų įstaigų sąrašą. Susidarė įspūdis, kad skausmo prislėgtas žmogus varinėjamas tyčia. Gal pavargs ir bus atsikratyta problemos...

Kuklios, į viešąją erdvę 1989 metų rugpjūtį prasprūdusios žinios bylojo, kad Lietuva ir mūsų mieste gyvenanti šeima neteko puikaus, jautraus sūnaus.

„Jums laišką dabar rašau sėdėdamas ant savo maišo, ant kelių plyta, ant plytos – sąsiuvinis,– rašė Kęstutis iš Termezo spec. mokyklos, – Mano „učiobė“ eina į galą. Kur pakliūsiu, dar nežinau. Dabar pas mus vyksta egzaminai. Laikau egzaminus iš fizinio pasiruošimo, šaudymo, politikos, dar kelių dalykų. Šie egzaminai „ant durniaus“, kaip ir visur. Privažiavo pulkovnikų ir padpulkovnikų, generolų, atseit, tikrinti mūsų pasiruošimo. Bet nieko jie netikrina, tik apžiūri, kaip gyvenam, tualetus, prausyklas ir viskas“.

Termezas – gyvenvietė Afganistano pasienyje. Ten pakliuvusieji nė nežinodavo, kad jie ruošiami išlikimo kovai svetimame kare. „Aš vietos nerandu. Tik čia supratau, kas yra motina, namai ir, apskritai, daug ką čia supratau...“– rašė brolis sesei Birutei.

Kęstutis Galinauskas laukdavo laiškų iš namų, o atsakydamas guodė mamą: „Taip gyvena ne viena šeima. Vieniems papuola geriau, kitiems – blogiau. Na, bet nieko. Visi iškenčia. Visi sulaukia susitikimo po dviejų metų. Čia ne taip jau bloga, ypač kai žinai, kad tavęs laukia. Laišką pratęsiu po 3–4 dienų, nes išeinam į kalnus“.

Laiškas liko nebaigtas. Po dviejų tarnybos Afganistane mėnesių, Faizabado aukštumas šturmuojant, sovietinis rekrutas Kęstutis buvo sužeistas į galvą. Sako kalnuose tuo metu siautė audra, ir malūnsparnis negalėjo pakilti, kad nugabentų sužeistąjį į ligoninę. Nesulaukęs medikų pagalbos, K. Galinauskas, teturėdamas vos 19 metų, mirė.

Išklausiusi motinos pasakojimą, prisiminiau, kad apie šios šeimos išgyventą tragediją esu skaičiusi tuometėje miesto spaudoje. Be to, sąjūdininkai jau buvo dalyvavę ne vienose į Šiaulių apskritį parvežto Afganistane žuvusio jaunuolio laidotuvėse. Beliko tik padėti mamai.

Juolab, kad K. Galinausko užrašų knygelėje likęs įrašas neakivaizdžiai skatino tai padaryti: „Žmogaus pečiai yra tam, kad neštų nešulį“. Be to, ši, manau, žuvusiam vaikinui patikusi ar tam tikru jo gyvenimo tarpsniu labiausiai tikusi, citata leido MAN pasiteisinti SAU, kad kaip kokia sovietinė funkcionierė naudojuosi telefonine teise.

Tokia teise per visą dalyvavimo Sąjūdžio veikloje laikotarpį pasinaudojau du kartus: reikalavau oficialios ekshumacijos Afganistano karo metu žuvusiajam ir, kai po Medininkų muitininkų sušaudymo, Muitinės departamentas kratėsi priimti į darbą Sąjūdžio rekomenduotus žmones. Bet tai jau kitas pasakojimas.

Lietuvoje yra žinoma, kad šeimos slapčia atsikasdavo sovietinių karių parvežtus ir palaidotus žuvusiuosius bei atlikdavo reikiamas apeigas. K. Galinausko šeima laikėsi anuomet veikusių įstatymų. Ir tie žmonės buvo teisūs, nes viešai ir tvarkingai reikėjo pasiekti, kad okupantai bei jų rėmėjai vietinėje valdžioje pamatytų savo nusikaltimo pasekmes.

Jaučiau, jeigu pasiseks, artimiesiems bus labai sunku, o motinos širdis išgyvens bene trečiąsias sūnaus laidotuvės. Pirmosios įvyko, gavus pranešimą apie vaiko žūtį, antrosios, kuomet neobliuotų lentų karstą sovietų kareiviai užkasė Ginkūnų kapinėse ir trečiosios, po ekshumacijos.

Nebepamenu, kiek kartų iš Sąjūdžio būstinės telefonų skambinau sovietinio karinio komisariato komisarui Gliznucai, šio raginimu – Sanitarijos epidemiologijos stočiai, ekspertams ir dar Dievai žino kam, jei tik buvo nurodyti atsakingi už mūsų reikalaujamą procedūrą asmenys. Kartais būstinėje prieš mane sėdėdavo sūnų tebeapraudanti motina... Kartais su biurokratais kalbėjausi, bariausi, rėkiau ant jų būdama viena...

Žiauriai naudojausi tuomet taip madingu „preso metodu“ – telefonine teise. Raštų aš jiems nerašiau. Į kai kurias mano išvardintų kontorų ėjo a.a. Kęstučio mama... Ir mes pramušėme sovietinę biurokratinę sieną, kuri daug ką buvo įslaptinusi, draudė, baudė ir taip žlugdė žmogų.

Gavome leidimą perlaidoti Kęstutį Galinauską pagal jo šeimos tradicijas.

Tą sunkiąją visiems dieną Ginkūnų kapinėse prie Galinauskų sūnaus kapo susirinko didžiulė minia. Žuvusiojo artimieji, sąjūdininkai, sovietiniai kariškiai, epidemiologai, ekspertai, okupacinių slaptųjų tarnybų atstovai. Įvardiju tik tas šios gedulingos akcijos grupes, kurias atpažinome vėliau, peržiūrėdami Laisvės Lygos filmuotą medžiagą.

Žuvusiojo Afganistane karstas buvo iškeltas iš duobės ir padėtas ant žolės šalia esančioje aikštelėje, kurioje dar nebuvo pastatytas paminklas sovietinio laikotarpio aukoms. Baltasis Skausmo ir Vilties randuotasis Kryžius tik skynėsi savo kelią į viešumą...

Prieš trejus metus Afganistane užgesusio sūnaus tapatybę buvo tegalima nustatyti pagal dantų formulę bei motinos ekspertams nurodytus požymius...

Trisdešimt penktųjų Kęstučio Galinausko žūties metinių dieną, balandžio 12-ąją, stovėdama prie jo kapo Ginkūnuose, aiškiai prisimenu perlaidojimo metu išrėktą jo motinos klyksmą:

– Tai jis!

Tėvai įsitikino, atpažino, dar kartą palaidojo savo svetimame kare nužudytą tik devyniolika metų tesulaukusį sūnų.

Mums, dalyvavusiems šiuose įvykiuose iki šiol kraupu tai prisiminti. Tačiau sunkiausia per prievartą į tolimos šalies karą nusiųstojo šeimai. Jiems teko tas amžinasis krūvis, tarsi K. Galinausko užrašų knygelėje išlikusios citatos iliustracija: „Žmogaus pečiai tam, kad neštų nešulį.“

Tačiau nėra šiurpesnės naštos motinos širdžiai nei vaiko netektis...