Naujausios
Taip, bet lietuvių kraustymasis po pasaulį prasidėjo daug anksčiau. Dėl politinių, ekonominių motyvų pasitraukusiųjų iš savo gimtinės lietuvių buvo visada. Akivaizdu, kad daugiausia – į „svajonių šalį“ – JAV. Štai žymaus išeivių istorijos tyrinėtojo K. V. Račkausko (1915) duomenimis, pateiktais veikale „Amerika“, 1899–1914 metais į JAV imigravo 255 594 lietuviai. Tikslesni duomenys apie lietuvių išeivių skaičių užrašyti tik nuo 1899 metų, kai JAV „Ateivybės biuras“ lietuvius išskyrė kaip atskiros tautos išeivius: „Pirmiau visi ateiviai iš Rusijos viešpatystės buvo užrašomi rusais ar lenkais“ (K. V. Račkauskas).
Statistika rodo, kad į JAV užsidirbti, išmokėti Lietuvoje paliktas skolas traukdavo daugiau vyrų nei moterų (170 699 vyrai ir 81 895 moterys iš minėtų 252 594 imigrantų). Kad dauguma imigrantų buvo vyrai, lėmė karinės prievolės į carinę kariuomenę vengimas. Apie 90 proc. imigrantų lietuvių buvo jauni, darbingo amžiaus (14–45 m.), į JAV nebuvo įleidžiami ligoniai, vyresni kaip 60 metų imigrantai.
JAV ateivybės inspektoriai kruopščiai fiksuodavo, ar atvykę imigrantai turėjo nors truputį pinigų prasimaitinti. Nors dauguma emigravusiųjų į JAV iš Lietuvos būdavo bežemiai, valstiečiai, skolininkai, smulkūs amatininkai, bet K. V. Račkauskas pažymi, kad iš ketvirčio milijono imigrantų 1899–1914 metais į Ameriką atvyko ir 250 „įvairių profesionalų“: 5 advokatai, 21 aktorius, 10 architektų, 6 daktarai, 12 elektrotechnikų, 18 inžinierių, 37 kunigai, 18 literatų, 37 mokytojai, 61 muzikantas, 4 redaktoriai, 8 skulptoriai ir teplioriai.
Mūsų dienų lietuvių išeivijos istorijos JAV raidą tyrinėjantis prof. Alfonsas Eidintas išskiria kiek kitokius lietuvių išeivių emigracijos periodus. Pirmasis emigracijos periodas, A. Eidinto teigimu, – 1868–1915 metai. Emigracijos priežastis – ekonominių ir politinių aplinkybių visuma: nuskurdęs žemės ūkis kaime, tautinis išsivadavimo judėjimas, 1905–1907 m. revoliuciniai įvykiai, carizmo represijos. Politiniu motyvu laikytinas Lietuvos jaunimo nenoras ar vengimas atlikti karinę prievolę carinės Rusijos armijoje.
Lietuvai 1918 m. paskelbus nepriklausomybę, tikėtasi masiško prasigyvenusių ir JAV sustiprėjusių lietuvių grįžimo į Lietuvą. Paradoksalu, bet dėl politinių rietenų, skirtingų pažiūrų į verslą, ekonomiką, siauros neūkiškos rinkos konkurencijos, požiūrio į sugrįžėlius pastarieji ne įsitvirtino Lietuvoje, o pradėjo grįžti į JAV arba jų įmonės Lietuvoje bankrutavo. 1926 m. po gruodžio 17 d. perversmo Lietuvoje į valdžią atėję tautininkai, vadovaudamiesi savo skelbiama tautos vienybės idėja, rodė didelį dėmesį emigracijos problemoms.
Deja, emigracija nesibaigė. Tam, be abejo, didelę įtaką turėjo nestabili ir silpna ekonomika, visoje Europoje vyravo tendencija tuo metu emigruoti iš žemės ūkio valstybių. 1920–1940 m. iš Lietuvos į JAV emigravo 30 869 asmenys. Lietuvos valdžia, siekdama pristabdyti emigraciją, 1929 m. spalio 21 d. paskelbė naują Emigracijos įstatymą, kuris rūpinosi emigracijos priežiūra ir kontrole, transporto tikrinimu, ligonių grąžinimu į Lietuvą. Iki tol veikė 1922 m. liepos 18 d. Išeivybės įstatymas, kuris rūpinosi emigracijos tvarka, reguliavo emigracijos biurų veiklą. Valdžia į tuos reikalus nesikišdavo.
A. Eidintas išskiria trečiąjį emigracijos į JAV periodą Lietuvoje 1944–1950 metais. Tai politinės emigracijos periodas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. lietuviai pabėgėliai, vengdami atsidurti sovietinėje zonoje, traukėsi į Vakarus – Vokietiją, Austriją.
Čia kūrėsi minėtos DP (perkeltųjų asmenų) stovyklos. Manoma, kad 1946 m. Vakarų Vokietijoje amerikiečių zonoje buvo įsikūrę per 30 000, britų zonoje – per 25 000, prancūzų zonoje – apie 3000 lietuvių pabėgėlių. Išskirtinis šio pabėgėlių kontingento bruožas – dauguma jų buvo išsilavinę žmonės, tarp jų: 227 kunigai, 400 inžinierių, 300 gydytojų, 350 teisininkų. Okupacinis sovietinis režimas rūpinosi, kad po karo į Lietuvą būtų grąžinti pabėgėliai iš Lietuvos, atsidūrę Vakarų Europos stovyklose.
Sovietinė valdžia, naudodamasi pergalės kare titulu, darė spaudimą savo sąjungininkams, todėl reali grėsmė būti sugrąžintiems egzistavo. Vengdami tokios pražūtingos dalios, lietuviai gelbėjosi ir pavieniui: keisdavo pavardę, slėpdavo savo kilmės šalį, įsiregistruodavo į svetimšalių legionus, o pakliūti į JAV nebuvo galima taip lengvai, kaip daugeliui atrodo iš šiandienos pozicijų.
Padėtis pagerėjo tik 1948 m., kai JAV kongrese buvo priimtas naujas imigrantų įstatymas „Public Law 774“, arba „Displaced Persons Act of 1948“, kurį pasirašė prezidentas H. S. Trumenas. Manoma, kad pagal šio įstatymo nuostatus, susijusius su gyvenamojo ploto, darbo garantijomis, į JAV iki 1953 m. atvyko apie 30 000 atvykėlių iš Lietuvos.
Kad JAV vyriausybė pasirašytų šį aktą, ypač rūpinosi ALT (Amerikos lietuvių taryba), kuri 1945–1948 m. dėjo dideles pastangas, kad lietuviai iš DP stovyklų būtų priimti JAV. Ypač daug prisidėjo L. Šimučio, P. Grigaičio, K. Jurgėlos, pasiuntinio P. Žadeikio, konsulo P. Daužvardžio darbas su JAV pareigūnais. ALT veikla buvo tarpininkė tarp DP ir JAV valdžios institucijų, kurios 1946–1947 m. rodė nenorą įsileisti DP į JAV ir netgi aktyviau bendradarbiavo su rusais dėl repatriacijos į komunistų okupuotus kraštus.
Apgaulės būdu rusai siūlė geras grįžimo į Lietuvą sąlygas, bet, istoriko Juozo Skiriaus duomenimis, iki 1950 m. gegužės 31 d. iš Vakarų Europos į Lietuvą repatrijavo 949 lietuviai. Pabėgėlių ir tremtinių likimas priklausė nuo Lietuvos ateities. ALT vadovybei, kuri tiesiogiai norėjo išgirsti JAV požiūrį į Lietuvos ateitį, 1946 m. spalio 29 d. net pavyko gauti audienciją pas prezidentą Harry S. Trumeną. Jos metu įsitikinta, jog JAV nedrįsta atvirai pripažinti, kad Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. H. S. Trumenas pažadėjo lietuvių delegacijai pagreitinti ir papildyti imigracijos įstatymą.
Pirmasis laivas „General Black“ su lietuviais iš DP stovyklų Europoje į Niujorką atvyko 1948 m. spalio 30 d. Lietuvių problemomis, sutikimu, įsikūrimu rūpinosi įvairios institucijos: BALF (Bendras Amerikos lietuvių fondas – United Lithuanian Relief Fund of America), DP (Displaced Persons) komisija, Church World Service, International Rescue Committee ir kt. tarptautinės organizacijos.
Šiuo laikotarpiu atvykę lietuviai papildė tautiečių didžiuosius telkinius Čikagoje, Niujorke, Bostone, Klivlende, Worčesteryje, Baltimorėje. Jų veiklą vėliau JAV koordinavo 1955 m. ALT‘o įkūrėjo prelato Jono Balkūno suburta Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). Žinodami ir suvokdami čia paminėtus istorinius faktus, mes adekvačiau galime vertinti ir į Lietuvą plūstančius pabėgėlius, kuriuos mums „dovanoja“ diktatorius Aliaksandras Lukašenka.
Ar nepanaši situacija yra dabar, kai Lietuvos pasieniečiai „surankioja“ prie sienos pabėgėlius iš Irako, Čečėnijos, Afrikos valstybių? Tų pabėgėlių skaičius jau gerokai perkopė 2000. Dar ne tiek, kiek neseniai po Sirijos įvykių teko Graikijai, Italijai, Vokietijai. Bet ir mūsų valstybės masteliai ne tie. Tačiau save guosti dėl mastelių neverta – turime ruoštis blogiausiam variantui – kai mūsų valstybės sieną galimai peržengs dešimtys tūkstančių tikrų / tariamų pabėgėlių. Ar valstybė ir visuomenė tam pasirengusi? Juk dabar nesugebama rasti kompromiso su savo teises ginančia Dieveniškių bendruomene, o kas bus, kai tokių bendruomenių atsiras dešimtys?
Neseniai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Vilniuje retoriškai klausė, kada Ukrainą išgirs pasaulio demokratinės valstybės, nejaugi 14 000 žuvusių Ukrainos gyventojų dar nepakanka? Šią drastišką paralelę pasitelkiau tam, kad akcentuočiau partnerystės, bendradarbiavimo svarbą.
Svarbu, kad mūsų valstybės problema nebūtų tik mūsų, svarbu susitelkti visai Europos Sąjungai, nes Lietuva – prieangis į ES valstybes, taigi mūsų saugumas – tai ES saugumas. Svarbu, kad būtų įvertintos visiškai skirtingos pabėgėlių srauto priežastys, kad nedraugiška kaimynė pasitelkia antihumaniškus veiksmus – į hibridinį karą įtraukia moteris, vaikus, kurie, patys to nesuvokdami, tampa hibridinio karo jautriais instrumentais.
Būkime kantrūs ir susitelkę. Vadovaukimės Konstitucija, Europos Sąjungos ir tarptautine teise, neužmirškime istorijos pamokų ir nebijokime pripažinti problemų. Tikiu, kad valdžia ir visuomenė, padedant draugams ir partneriams, įveiks šią krizę, o jos sumanytojai ir vykdytojai nenoromis pripažins, kad ši hibridinė agresija buvo klaida, kuri sustiprino Lietuvą ir išorinių Europos Sąjungos / NATO sienų apsaugą.
