Naujausios
Prieš dvi savaites Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pastangomis iš Seimo darbotvarkės buvo išbrauktas siūlymas atšaukti Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą. Priminsiu, kad prieš ketverius metus LVŽS iniciatyva Lukiškių aikštė buvo apsaugota nuo tuometinio sostinės mero Remigijaus Šimašiaus šokiruojančių sprendimų aikštėje įrengti smėlio paplūdimį su angliškais užrašais, palmėmis ir gultais nuogaliams. Ne iš gero gyvenimo tada imta įstatymiškai apginti istorinę Vilniuje gyvenusiems lietuviams, gudams, lenkams aikštę. Nustatyta, kad Lukiškių aikštė yra pagrindinė šalies reprezentacinė aikštė su Vyčio monumentu. Įstatyme nurodoma, kad aikštės erdvė turi būti tvarkoma užtikrinant rimtį bei deramą pagarbą laisvės kovotojams ir sukilėliams, o jos naudojimas negali prieštarauti viešajai tvarkai.
Artėja įvairiausi šių metų rinkimai, daugėja ir bandymų priminti apie save, apie laisvės gūsius, gal užkabinsiančius jaunimėlį ir laisvamaniškąjį elektoratą.
Ir štai – antrasis bandymas svarstyti liberalo Eugenijaus Gentvilo projektą panaikinti Lukiškių aikštės memorialinį statusą pavyko – leista Seimo tribūnoje jį pateikti. Teisybės dėlei pasakysiu, kad ir aš nesu šalininkas, kad reikia atskiriems asmenims ar aikštėms, gatvėms taikyti atskirus „vardinius“ įstatymus. Bet minima aikštė – ypatinga, išskirtinė ir svarbi visai Lietuvai, o ne tik Vilniui.
Teisybė ir tai, kad kolega Eugenijus rimtai pasirengė šiam pateikimui, bet kartu kilusioje emocionalioje diskusijoje išryškėjo ir vertybinių nuostatų susikirtimų bei gal pagrindinė priežastis, kodėl Laisvės partijos ir jų pusbrolių iš Liberalų sąjūdžio atstovams nelabai svarbu, kas toje aikštėje turi būti.
Išgirdome šokiruojančią Laisvės partijos trubadūro Vytauto Tomo Raskevičiaus ištartį ir abejonę, kodėl ten privalo stovėti kažkoks „didelis arklys“? Čia ir norisi dėti tašką – sunku ginčytis, kai žmogus neskiria Vyčio nuo Arklio. Bet gal jis su(si)voks pataisų svarstymo stadijoje komitetuose.
Kolegai Seime norisi priminti tik Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymo žodžius: „Lietuvos valstybės herbas yra Vytis: herbinio skydo raudoname lauke vaizduojamas baltas (sidabrinis) šarvuotas raitelis ant balto (sidabrinio) žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą baltą (sidabrinį) kalaviją. Prie raitelio kairiojo peties kabo mėlynas skydas su dvigubu geltonu (auksiniu) kryžiumi. Žirgo balnas, gūnia, kamanos ir diržai mėlyni. Kalavijo rankena, kamanų žąslai, balno kilpa ir pentinas, makšties bei žirgo aprangos metaliniai sutvirtinimai ir pasagos geltoni (auksiniai).“
Taigi įstatyme kalbama ne apie „arklį, kuiną, kuzę, bėgūną, bėrį, obuolmušį“ (iš viso lietuvių kalboje ir jos tarmėse priskaičiuojami keli šimtai jų pavadinimų), o apie šarvuotą raitelį, žirgą.
Pakartosiu, kad Lietuvos valstybės herbas – vienas iš oficialių Lietuvos Respublikos valstybinių simbolių, o šarvuotas raitelis, primenantis mūsų ainių kovas, su kalaviju ir skydu – Vytis – yra vienas seniausių herbų Europoje. Kitas minėtinas niuansas, bet ne argumentas – mūsų charizmatiškojo istoriko Alfredo Bumblausko ne kartą išsakytas teiginys, kad lietuvių kūrėjai, menininkai dėl neaiškių priežasčių nesugeba deramai pavaizduoti raitelio su žirgu... Trūksta tai emocijos, tai techninio sprendimo, tai kūrybingumo.
Gyvename laisvoje valstybėje ir laikomės konstitucinių nuostatų laisvai reikšti savo mintis, poziciją, nuomonę. Neabejoju, kad tai gali ir daro ir LR Seimo narys Žmogaus teisių komiteto pirmininkas T. V. Raskevičius, Lietuvos valstybės simbolį Vytį prilyginęs arkliui. Tai jo valia, tai jo vertybinės nuostatos išraiška, pribloškusi ne tik Seimo opoziciją, bet ir Laisvės partijos koalicijos partnerius. Štai LR Seimo pirmininkės pavaduotojas Paulius Saudargas įvertino tai kaip klaidą, kurią kolega turėtų ištaisyti. Deja, panašu kad kolega, teises suvokiantis kaip galimybę kalbėti, ką jis nori, nenusiteikęs atsisakyti savo žodžių, atvirkščiai – jis arogantiškai ir sarkastiškai gina savo nuomonę: „Tradicinių vertybių“ gynėjai Seime ir toliau piestu stoja prieš tai, kad Vilniaus Lukiškių aikštė būtų grąžinta laisviems ir laimingiems Lietuvos žmonėms. Užuot atidavę šią miesto erdvę vilniečiams, aiškintojai ir toliau sieks, kad aikštėje būtų statomos istorinius kompleksus demonstruojančios gigantiškos skulptūros, priverčiančios praeivį jaustis mažu ir nereikšmingu. Tai aš tik pasakysiu – Jums nepavyks, mielieji. Nepavys mums aiškinti, kaip turime švęsti mūsų šalies laisvę ir nepriklausomybę. Nepavyks mums aiškinti, ką turime mylėti. Nepavyks mums aiškinti, kad vienintelė teisinga Lietuva yra pagal Jūsų liguistą supratimą.“
Kolegą norisi nuraminti – niekas nesirengia siūlyti statyti sakralioje Vilniaus aikštėje gigantiškų skulptūrų, abejotinų kalvelių ar bunkerių. Tegul visuomenė diskutuoja ir pati nusprendžia. Ir palinkėsiu to paties, ko palinkėjo prof. A. Bumblauskas – kad neįvyktų „pilietinis karas tarp vytininkų ir kalnelininkų“. Profesorius tęsia: „Kam skubėti? Kodėl skubinti politinius sprendimus? Lukiškių aikštė per daug svarbus dalykas, Seimo patvirtinta, kad tai pagrindinė valstybės aikštė“.
O į kito kolegos Vytauto Mitalo, kviečiančio „nelipti žmonėms ant galvų“ (suprask, jei galvoji kitaip), kvietimu kartu nueiti į pliažą (būsimą, geidžiamą?) pagrindine pripažintoje Lietuvos valstybės aikštėje nesusižavėjau, gal geriau nuvažiuosiu į natūralų pliažą su natūraliomis palmėmis. Nes Lietuvos istorija, jos sauga man svarbiau negu pliažas.