Naujausios
Tačiau problemų nemažėja, kasdien kyla vis daugiau klausimų negu atsakymų, kaip suvaldyti ekstremalią situacija dėl pabėgėlių, kodėl tam neturime Valstybės strategijos, kaip pažaboti kaimyno diktatoriaus cinizmą, nesiskaitymą su elementaria tarptautine teise?
Kodėl Lietuvos Respublikos valstybės siena su Baltarusija vis dar tokia skylėta ir nemoderni saugumo požiūriu?
Kodėl nesusitvarkome namuose, o garsiai skalambijame apie neva sėkmingai vykdomą Rytų partnerystės politiką?
Paskutiniame LR Seimo posėdyje su kolega Aurelijumi Veryga pakalbinome Lietuvos Ministrę Pirmininkę Ingridą Šimonytę. Kodėl?
Kodėl mūsų vyriausybė pirmiausia aiškinasi ne su saviškiais, o bendrauja ir koordinuoja veiksmus su Europos Sąjungos partneriais? Pasirodo, šnipštas išėjo iš Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio susitikimo su Irako Užsienio reikalų ministru Fuadu Husseinu.
Nauda – nulinė. Atvirkščiai – iš Irako ateina informacija, kad nuo rugpjūčio „turistinių“ skrydžių reisu Bagdadas–Minskas padvigubės. Vadinasi, padvigubės ir problemų. Klausimas ir problema, kodėl LR Vyriausybei trūksta vidinės komunikacijos su savivaldybėmis, tarp ministerijų, kodėl rajonų merai, seniūnai (Dieveniškių pavyzdys) tik iš žiniasklaidos priemonių sužino, kad jiems reikės apgyvendinti pabėgėlius, jais rūpintis?
Jau paaiškėjo, kad tarp pabėgėlių daug vaikų, kuriuos, be abejo, rudeniop teks ir ugdyti. Ar tai derinama su savivaldybių Švietimo skyriais, ar apie tai jie išgirs tik paskutinėmis rugpjūčio dienomis? Į šį klausimą kol kas neatsakė nei Ministrė Pirmininkė, nei VRM vadovė Agnė Bilotaitė. Akivaizdu, kad jos tik gesina gaisrus, bet neturi jokio strateginio problemos sprendimo plano, vengia komunikuoti su visuomene ir savivalda, bijo atviro ir visas puses konsoliduojančio dialogo.
Neeiliniame Seimo posėdyje priėmėme rezoliuciją „Dėl hibridinės agresijos atrėmimo“, kurioje konstatuojama, kad nedraugiškos Lietuvai valstybės vykdo hibridinę agresiją prieš Lietuvos Respubliką. Rezoliucijoje įvertinama dėl to kylanti grėsmė mūsų šaliai, išorinei Europos Sąjungos ir NATO sienai.
Ką reiškia junginys „išorinė ES, NATO siena“? Pirmiausia, tai didelė atsakomybė ir į(si)pareigojimas. Ta valstybė, kuri pirmoji įsileidžia pabėgėlį, už jį ir atsako vėliau: privalo rūpintis jo gydymu, maitinimu (gyventojai, ypač senjorai pagrįstai kreipiasi į Seimo narius, kodėl besigydantiems ligoninėje, tarnaujantiems kariuomenėje Lietuvos piliečiams dienos maitinimui skiriama dvigubai mažiau eurų, negu maitinti pabėgėliams (po 15 eurų dienai), apgyvendinimu, vėliau integracija į visuomenę, sugrąžinimu į pirminę šalį (Lietuvą), jei pabėgėlis nelegaliais būdais atsidurtų kitoje ES šalyje.
Taigi problemų, reikalavimų (čia jau nekalbu apie pabėgėlių protesto balsus, kad jie gauna per mažai ar ne tokių daržovių, vaisių). Skaičiuojama, kad teisiškai įrodžius pabėgėlio nelegalumą, visa procedūra iki jam sugrįžtant (sugrąžinant) į kilmės šalį Lietuvos valstybei kainuotų apie 10 000 eurų.
Koks karas iš tikrųjų vyksta? Įvardyti sunku, bet akivaizdu, kad jam būdingi XXI a. išryškėję hibridinio karo elementai, į kuriuos aktyviai prie Baltarusijos (Gudijos) sienos įtraukti migrantai – hibridinio karo dalyviai, arba, kaip teigia kai kurie politologai, – „hibridinio karo instrumentai“.
Prisiminkime nesenas istorijas su „žaliaisiais žmogeliukais“ Krymo pusiasalyje ir Ukrainoje, didžiulės apimties karinius manevrus Lietuvos pasienyje su Kaliningradu, Baltarusija, faktus, kad naujieji pabėgėliai oficialiai atskrenda kaip turistai užsakomaisiais skrydžiais, bet prie Lietuvos sienos „pameta“ asmens dokumentus (juos paprasčiausiai užkasa ar sunaikina). Ar tai nėra pavojaus ir nerimo signalai, kad tarp atvykusiųjų gali būti asmenų su kriminaline praeitimi, ar tarp jų negali būti infiltruota galimų teroristų?
Akivaizdu, kad tai naujas nepatirtas išbandymas Lietuvai, todėl kyla įvairių klausimų, į kuriuos turime atsakyti sau, savo partneriams ir savo nedraugams.
Kad ir dėl „spygliuoto barjero“, „spygliuotos vielos užtvaro“, „tvoros“, „fizinio gynybinio barjero“, „koncertinos“ (tiek įrenginių pavadinimų teko išgirsti). Akivaizdu, kad visa ši įranga – atgrasymo priemonė, nes teisiškai ji nieko nereiškia – nesvarbu, kurioje užtvaro pusėje yra pabėgėlis – šiapus ar anapus, bet kuriuo atveju, jei jis rodo tokius ženklus, jį jau reikia saugoti, ginti, juo rūpintis. Ir kaip čia neprisiminsi kontroversiškai vertinto JAV prezidento D. Trumpo idėjos ir pastangų statyti ne butaforinę, o solidžią sieną JAV-Meksikos pasienyje. Kai pagalvoji (nors situacijos ir priežastys kiek skirtingos), ar ne be reikalo iš JAV prezidento buvo šaipomasi dėl tos milžiniškų investicijų pareikalavusios statybos?
Dabar ir mes panašiai elgiamės. Ir įvairiausių klausimų kyla: kodėl VRM ministrė A. Bilotaitė teigia, kad 550 km tvoros nutiesimas kainuos per 40 milijoną eurų, o Ministrė Pirmininkė I. Šimonytė sako, kad iš Lietuvos rezervo fondo tam tereiks per 4 milijonų? O svarbiausias klausimas – ar ne per daug pasitikėjome Baltarusijos (Gudijos) valdžia, kad per 30 laisvės metų iš 678. 8 km patikimai apsaugojome tik per 100 km, kiti per 500 buvo „kiauras rėtis“, kurį lengvai galėdavo įveikti ne tik dabartiniai migrantai, bet ir kontrabandininkai?
Tai retoriniai klausimai, į kuriuos turėsime atsakyti visi mes. Tai darydami mes turėtume prisiminti lietuvių, po Antrojo pasaulinio karo „išvietintųjų asmenų“, istoriją, bet apie tai bus kitame komentare.
