Naujausios
Nepagautas – ne žudikas
Netoli Vilniaus, prie sodininkų bendrijos „Beržynas“, žiemos pabaigoje buvo rasta pajautų jaunų stirninų. „Išėjęs pasivaikščioti, prie pat bendrijos tvoros radau pirmamečio stirnino, vadinamojo ylaragio, likučius. Netoliese būta kitos aukos, bet matėsi jau tik kailio skuteliai, – pasakojo Arnas Armaliūnas. – Gyvename vos už 200 m nuo tos vietos, kur vyko žvėrių puota. Pasidarė labai nejauku. Nejau vilkams nė motais, kad netoliese gyvena žmonės? Iki sostinės pakraščio – beveik 20 km. Tai gal vilkų tikrai per daug, o gal jie dabar kažkokie kitokie?“
Pasak vyriškio, tik pamatęs stirninų likučius, jis suprato, kodėl šią žiemą stirnos naktis leido vos ne po langais. Aptvertoje teritorijoje, arčiau žmonių jos jautėsi saugiau. O vilkai eiti į kitą tvoros pusę visgi dar nedrįso. Susisiekęs su vietiniais medžiotojais, Arnas sužinojo, kad Žaliojoje girioje ir jos apylinkėse yra vienišų vilkų. Papjautas stirninas gali būti ir jų darbas.
„Paberžės“ medžiotojų būrelio prezidentas Alfonsas Paužas neskubėjo teisti vilkų. „Gal stirninas buvo ligotas, gal krito, o tuomet jau jo gaišena buvo suėsta lapių, usūrinių šunų ar kiaunių. Jei neturime konkrečių įrodymų, negalime teisti vilkų, versti visos kaltės jiems“, – sakė patyręs medžiotojas.
Jis papasakojo apie atvejį, kai tikrai įsitikino vilkų buvimu Vilniaus rajono Paberžės apylinkėse. „Netoli Alionių ardėme bebrų buveines ir medžiojome juos. Laimikį vilkome mišku iki transporto priemonių. Kitą dieną supratome, kad palikome specialius kablius, ir vyrai grįžo jų pasiimti. Toje vietoje, kur buvo velkamų bebrų šliūžė, jie pamatė šviežius poros vilkų pėdsakus. Taigi, geresnio įrodymo, kad jų yra, ir būti negali“, – tvirtino A. Paužas, primindamas, kad vienintelis priešas, kurį turi bebrai, yra vilkai. O bebrų populiaciją reikia reguliuoti. Vilkai, pasak pašnekovo, sugeba sumedžioti ne tik bebrų jauniklius, bet ir 3–4 metų bebrus.
Visgi, medžiotojų būrelio vadovo manymu, vilkų medžioklės kvotas reikėtų didinti. Vertindamas tai, kas nutiko netoli Rokiškio danielių aptvare, jis priminė, kad vilkai – gudrūs žvėrys. „Matydami lengvai pasiekimą, prieš pat nosį dieną naktį šmėžuojantį grobį, jie ieškos būdų, kaip atsidurti aptvare. Mažiausia klaida – ir skaičiuojami nuostoliai“, – aiškino A. Paužas. Jis priminė, kad vilkai dažnai renkasi gyventi raistuose, kur pelkės, sunkiai žmonių pasiekiamos vietos. Šiaurinėje Vilniaus krašto pusėje apstu pelkėtų, sunkiai žmonėms praeinamų miškų.
Kompensacijos neprašė
Širvintų krašte, netoli Barskūnų gyvenvietės, ūkininkaujanti Božena Brodovska 2017 m. vasarą prarado 50 Romanovo veislės avių. Praėjusią vasarą pasigedo keleto avių. Spėjo, kad vilkai nusitempė jas į mišką vidury baltos dienos, nes nakčiai avys sugenamos į tvartą. „Laikome apie 150 avių bandą. Jos ganosi aptvare netoli namų. Kad į bandą prieš trejus metus įsisuko vilkai, supratome, kai radome kelias sudraskytas avis. Patys baidėme vilkus taip, kaip mokėjome, dėl žalos atlyginimo net nesikreipėme, nes tik rudenį, kai suvarėme gyvulius į tvartą, pamatėme, kad trūksta pusšimčio avių. Jei vilkai ar sulaukėję šunys nutempia vieną kitą avį, dėl to pretenzijų niekam nereiškiame, tačiau jei bus išpjauta daugiau avių ir bus konkrečių įrodymų, kad tai vilkų darbas, elgsimės kitaip“, – tikino Božena. Kaip ir kiti ūkininkai, ji su baime laukia, kas bus šią vasarą, nes liepa – mėnuo, kai vilkai moko medžioklės įgūdžių vilkiukus.
Kazlų Rūdos rajone danielius laikanti Gintarė Juodžbalytė pripažino žinanti, kad jų apylinkėse klaidžioja vilkas vienišius. Prieš kelerius metus medžiotojai išardė vilkų šeimą ir iš kelių vilkiukų vados jis liko vienas. Plėšrūną matė ne vieno kaimo gyventojai, tačiau bėdų jis ūkininkams kol kas nepridarė. „Kai turi gyvūnų, būna visaip. Ir tikrai ne visada kalti vilkai. Saugodami nuo jų bandą, įsitaisėme šunų. Laika Deivė augo pas mus nuo mažens, nuolat matė danielius, kitus ūkio gyvūnus. Ir ką jūs manote? Nei iš šio, nei iš to ji papjovė vienų metų danielio patinėlį, – pasakojo ūkininkė. – Be abejo, šio šuns mūsų ūkyje neliko. Radome jam namus, kur nėra jokių kitų gyvūnų ir nebus galimybės pasireikšti Deivės medžioklės instinktams.“
Apsauga nuo invazinių rūšių
Gamtininkas, organizacijos „Baltijos vilkas“ įkūrėjas Andrejus Gaidamavičius tikino, kad išpjauti bandos gyvulius gali ir vilkšuniai. Toks atvejis kažkada nutiko Kretingoje, kai kaimyno vilkšuniai prasibrovė į aptvarą. Pasak jo, pradėjus savivaldybių administracijoms mokėti kompensacijas, akivaizdžiai padaugėjo registruotų vilkų padarytos žalos atvejų.Į tai, kas nutiko Rokiškio krašte danielių bandą laikančiam ūkininkui, A. Gaidamavičius siūlo pažvelgti plačiau. „Kol Lietuvoje yra vilkų, danieliams, kurie natūraliai dabar gyvena Mažojoje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose, kur nėra vilkų, mūsų šalyje – ne vieta. Medžiotojai žino, kad vilkai pirmiausia išpjauna danielius, nes jie lėtesni, ne mūsų krašto. Taip ir turi būti gamtoje, kad nebūtų invazinių rūšių“, – tikino pašnekovas.
Dažni atvejai, pasak jo, kai elniai, danieliai ar muflonai ištrūksta iš aptvarų. „Šie kanopiniai bent jau anksčiau būdavo paleidžiami į urėdijoms priklausiusius medžioklės plotus, kad jie būtų saugūs, tuose plotuose pirmiausia būdavo išnaikinami vilkai“, – sakė A. Gaidamavičius, primindamas, kad dėl kanopinių žvėrių gausos kenčia tiek privatūs, tiek valstybiniai miškai. O vilkai kaip tik padeda reguliuoti jų populiaciją. „Lenkai suskaičiavo, kad vilkai jų miškams sutaupo milijonus eurų. Jie žino, kad kanopinių nebus per daug ten, kur gyvena vilkų šeimos“, – tikino pašnekovas, neslėpdamas, kad didžiausią problemą kelia vieniši vilkai, kurie nesugeba susimedžioti stambesnio laukinio grobio, todėl neretai pasikėsina į naminius gyvulius.
