Per studijas prisijaukino Vokietiją

Per stu­di­jas pri­si­jau­ki­no Vo­kie­ti­ją

Vie­na iš aš­tuo­nių šau­kė­niš­kių (Kel­mės r.) mo­ky­to­jos ir in­ži­nie­riaus Vio­le­tos ir Al­gio Va­lan­tu­ke­vi­čių vai­kų duk­ra Li­na sa­vo atei­tį sie­ja su Vo­kie­ti­ja. Stu­di­juo­ti ten iš­vy­ku­si mer­gi­na ti­ki­na, jog sve­čio­je ša­ly­je la­bai ge­rai jau­čia­si, ten įsi­gy­ve­no ir ti­ki­si kur­ti atei­tį.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Trys se­se­rys stu­di­ja­vo vo­kie­čių kal­bą

Į tė­vų na­mus Šau­kė­nų se­niū­ni­jos Pail­gio kai­me Li­na Va­lan­tu­ke­vi­čiū­tė grį­žo la­bai trum­pam. Rei­kė­jo pa­si­keis­ti as­mens ta­pa­ty­bės kor­te­lę, to­dėl par­skri­do ke­lioms die­noms. Il­ges­niam lai­kui ne­ga­li ati­trūk­ti nuo moks­lo ir dar­bo.

Kol kal­ba­mės, mer­gi­nos jau lau­kia drau­gė. Šau­kė­nuo­se jos vi­si pa­siil­go.

Li­na bai­gė ba­ka­lau­ro stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Stu­di­ja­vo vo­kie­čių kal­bos fi­lo­lo­gi­ją. Tą pa­čią spe­cia­ly­bę pa­si­rin­ko trys iš ke­tu­rių se­se­rų. Vo­kie­čių kal­bą stu­di­ja­vo ir Li­nos se­se­rys Au­re­li­ja bei Ig­nė.

Ga­vu­si ba­ka­lau­ro dip­lo­mą Li­na nu­spren­dė dar kar­tą stu­di­juo­ti Vo­kie­ti­jo­je. Su šia ša­li­mi pir­mą kar­tą su­si­pa­ži­no bū­da­ma 15 me­tų. Ten pa­gal moks­lei­vių mai­nų pro­gra­mą mo­kė­si vie­no­je ne­di­de­lė­je mo­kyk­lo­je, ku­rio­je tai­ko­ma Val­dor­fo me­to­di­ka. Pa­ti­ko ar­ti­mas ry­šys tarp mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių, vo­kie­čių tar­pu­sa­vio bend­ra­vi­mas.

Fi­lo­lo­gams dar­bo su­si­ras­ti sun­kiau

Li­na įsto­jo į vie­no iš pi­ges­nių Vo­kie­ti­jos mies­tų Bo­chu­mo, esan­čio ne­to­li Olan­di­jos sie­nos, uni­ver­si­te­tą. Pa­si­rin­ko stu­di­juo­ti ger­ma­nis­ti­ką ir ru­sų kul­tū­rą.

Šiuo me­tu mer­gi­na jau tu­ri ir Bo­chu­mo uni­ver­si­te­to ba­ka­lau­ro dip­lo­mą. Da­bar sie­kia ma­gist­ro laips­nio.

„Sve­tim­ša­liams stu­di­juo­ti sun­kiau ne­gu pa­tiems vo­kie­čiams, – pa­sa­ko­ja Li­na. – Nors du kar­tus bai­giau vo­kie­čių kal­bos stu­di­jas, jau še­še­ri me­tai gy­ve­nu Vo­kie­ti­jo­je, pui­kiai kal­bu vo­kiš­kai, ta­čiau, kai ten­ka reng­ti pre­zen­ta­ci­jas, vi­suo­met jau­di­nuo­si.“

Fi­lo­lo­gams Vo­kie­ti­jo­je, kaip ir Lie­tu­vo­je, įsi­tvir­tin­ti dar­bo rin­ko­je sun­kiau ne­gu tech­no­lo­gi­jų spe­cia­lis­tams. Po stu­di­jų jie il­giau ieš­ko dar­bo, ne­ga­li pa­si­rink­ti mies­to, ku­ria­me gy­vens. Va­žiuo­ja ten, kur yra ga­li­my­bė įsi­dar­bin­ti.

Dau­gu­ma fi­lo­lo­gų dir­ba mo­ky­to­jais. Mo­ky­to­jams Vo­kie­ti­jo­je – ge­ros są­ly­gos. Jie lai­ko­mi vals­ty­bės tar­nau­to­jais ir gau­na ga­na di­de­lius at­ly­gi­ni­mus. Ta­čiau Li­na, bū­da­ma ne vo­kie­tė, ne­si­ryž­tų vo­kie­čių vai­kų mo­ky­ti jų gim­to­sios kal­bos.

Lie­tu­vai­tė sa­ko gal­būt liks dirb­ti dės­ty­to­ja uni­ver­si­te­te. Yra ga­li­my­bių gau­ti dar­bo kal­bos tes­ta­vi­mo ko­mi­si­jo­je. Ta­čiau kol kas mer­gi­na ne­gal­vo­jan­ti apie tai, ką dirbs bai­gu­si ma­gist­ro stu­di­jas. Mo­kant ke­le­tą kal­bų dar­bo tik­rai at­si­ras.

Pro­fe­so­riaus asis­ten­tė

Šiuo me­tu Li­na dir­ba uni­ver­si­te­te pro­fe­so­riaus asis­ten­te. Pa­de­da moks­li­nin­kui ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos, at­spaus­din­ti, nu­ko­pi­juo­ti jam rei­ka­lin­gą me­džia­gą, paim­ti iš bib­lio­te­kos kny­gų, kar­tais su­ras­ti in­for­ma­ci­ją, ko­kia­me Vo­kie­ti­jos teat­re ro­do­mas spek­tak­lis apie Fio­do­rą Dos­to­jevs­kį. Mat pro­fe­so­rius dės­to ru­sų kul­tū­ros dis­cip­li­ną.

Pro­fe­so­rių asis­ten­tais dir­ba ir dau­giau ma­gist­ran­tū­ros stu­den­tų. To­kiu bū­du uni­ver­si­te­tas su­tei­kia pa­gal­bą sa­vo moks­li­nin­kams, o stu­den­tams tai yra pir­mo­ji dar­bo pa­tir­tis. Stu­den­tui mo­ka­ma 13 eu­rų už va­lan­dą. Kai baigs ma­gist­ro stu­di­jas, Li­na asis­ten­te dirb­ti ne­ga­lės. Šis dar­bas ski­ria­mas tik stu­den­tams. Ta­čiau vi­lia­si, jog uni­ver­si­te­te ga­li bū­ti pa­siū­ly­ta ki­ta dar­bo vie­ta.

Šau­kė­niš­kė stu­di­jas vi­suo­met tu­rė­jo de­rin­ti su dar­bu. Dau­gia­vai­kė­je ke­tu­rių se­sių ir ke­tu­rių bro­lių šei­mo­je užau­gu­si mer­gi­na ne­ga­lė­jo ti­kė­tis iš tė­vų di­de­lės pa­ra­mos, to­dėl ir Lie­tu­vo­je stu­di­juo­da­ma dir­bo.

Vo­kie­ti­jo­je tuo la­biau rei­kė­jo dirb­ti. Dar­bą ga­vo vi­sai ne­sun­kiai. Dir­bo trau­ki­nių pa­ly­do­ve Deuts­che­bahn įmo­nė­je. Kad ga­lė­tų su­de­rin­ti su pa­skai­to­mis, Li­na dirb­da­vo sa­vait­ga­liais. Kar­tais iš­va­žiuo­da­vo penk­ta­die­nį, grįž­da­vo tik sek­ma­die­nį. Per sa­vait­ga­lį iš­dirb­da­vo vi­sas 40 va­lan­dų – už vi­są dar­bo sa­vai­tę.

Mer­gi­na sa­ko, jog pa­tys vo­kie­čiai ne­la­bai no­ri dirb­ti sa­vait­ga­liais ir nak­ti­mis. Ma­tyt, to­dėl lie­tu­vai­tę iš kar­to priė­mė. Pa­dė­jo ir tai, kad Li­na mo­ka ke­le­tą kal­bų. Mat trau­ki­niai, ku­riuo­se dir­bo, va­ži­nė­da­vo tarp­tau­ti­niais marš­ru­tais.

Li­nai toks dar­bas taip pat ti­ko. Darb­da­viai lanks­čiai pa­ko­re­guo­da­vo gra­fi­ką. Per ato­sto­gas dirb­da­vo dau­giau die­nų, per se­si­jas krū­vį ga­lė­da­vo su­si­ma­žin­ti iki 15–20 va­lan­dų per sa­vai­tę.

„Ži­no­ma, ne­bu­vo leng­va, – pa­sa­ko­ja Li­na. – La­bai trūk­da­vo mie­go. Be to, sun­ku bū­da­vo su­de­rin­ti rit­mą. Dar­bas daž­niau­siai nak­ti­mis, o pa­skai­tos – die­ną.

Ir pi­gia­me mies­te vis­kas brangs­ta

Pir­mai­siais stu­di­jų me­tais Li­na gy­ve­no stu­den­tų bend­ra­bu­ty­je. Ne­di­de­lis kam­ba­rė­lis vie­nam, du­šas, tua­le­tas, kar­tais ir mi­ni vir­tu­vė­lė – to­kiais pa­to­gu­mais ga­li nau­do­tis stu­den­tai už 260 eu­rų per mė­ne­sį.

Lie­tu­vai­tei to­kios su­mos ti­ko. Ta­čiau su am­žiu­mi la­biau no­rė­jo­si di­des­nio kom­for­to ir ra­my­bės, to­dėl šiuo me­tu nuo­mo­ja­si bu­tą.

Bo­chu­mas, pa­sak Li­nos, – vie­nas iš pi­giau­sių Vo­kie­ti­jos mies­tų. Dvie­jų kam­ba­rių bu­tą čia ga­li­ma iš­si­nuo­mo­ti ir už 300 eu­rų.

Bai­gu­si stu­di­jas mer­gi­na no­rė­tų čia lik­ti gy­ven­ti. Bet ir šia­me mies­te nuo­ma, ne­kil­no­ja­masis tur­tas brangs­ta.

Li­na ne­nei­gia pa­siilgs­tan­ti Šau­kė­nų, ta­čiau per še­še­rius me­tus spė­jo pa­mil­ti ir Vo­kie­ti­ją. Tu­ri daug drau­gių ir drau­gų.

„Prip­ra­tau. Man vis­kas ten pa­tin­ka. Pa­siilgs­tu Lie­tu­vos ir gim­ti­nės. Bet juk ne­ga­li vis­ko tu­rė­ti iš kar­to. Pri­va­lau rink­tis“, – svars­to mer­gi­na.

Au­to­rės nuo­tr.

Li­na Va­lan­tu­ke­vi­ciu­te tvir­ti­na Vo­kie­ti­jo­je su­ti­ku­si daug drau­giš­kų, pa­dė­ti lin­ku­sių žmo­nių, nie­kuo­met ne­pa­ty­ru­si disk­ri­mi­na­ci­jos.

Li­na Va­lan­tu­ke­vi­čiū­tė džiau­gia­si grį­žu­si į gim­ti­nę, ta­čiau sa­vo na­mais lai­ko Vo­kie­ti­jos Bo­chu­mo mies­tą.