Naujausios
Laiškas nepaprastam Pedagogui
Tikriausiai ne man vienai taip. Ir kitiems būna, kad kartą sutikai žmogų ir įkrito į širdį. Ir lydi jo pavyzdys visą gyvenimą, lyg koks matuoklis kiekvienam naujai sutiktam.
Docentą Stasį Žalalį prieš dešimtmetį pirmąsyk sutikau Šiaulių universiteto amfiteatrinėje auditorijoje, kamerinio choro „Bičiuliai“ repeticijoje, kai atėjau apsižvalgyti prieš įsiliedama į naują kolektyvą.
Susižavėjau S. Žalalio darbu, jo jaunatvišku temperamentu, aktoriniais sugebėjimais ir puikiu humoro jausmu. Kokius metus negalėjau rimtai repetuoti – kikenau iš kiekvieno choro vadovo ištarto pamokymo. Ir iki šiol žaviuosi.
Talentingas chorvedys, rūpestingas tėvas, mylintis senelis, puikus kulinaras ir konservavimo meistras, stotingas ir visada pasitempęs.
„Aš ne koks teliokas, nors ir gimęs po Jaučio ženklu“, – pasikuklina S. Žalalis, išgirdęs eilinį komplimentą.
Gal savarankiško, darbštaus ir kūrybingo vyriškio žavesys ir yra didžiausia S. Žalalio sėkmė?
„Šiandien mano pumpuriukai ateis padainuoti“, – apie „pastiprinimą“ šiltai „Bičiuliams“ praneša choro vadovas.
Be abejonės, jaunatviškumą jam padėjo išlaikyti darbas su jaunimu ir universiteto merginų choru „Pavasaris“. 33 metai prabėgo Šiaulių universitete. Iki ašarų džiugu stebėti, kai buvusios studentės susitikusios puola mylimam dėstytojui į glėbį.
„Su vadovu, daktaru ir klebonu – ne griekas“, – mėgsta pajuokauti Maestro.
.... Užsienyje gyvenančios rašo jam laiškus, dalijasi džiaugsmais, dėkoja už neįkainojamas dvasines pamokas. Visiems, turėjusiems laimę dainuoti pas S. Žalalį, daina tapo gyvenimu.
Kartą internete skaičiau straipsnį apie S. Žalalį ir komentarų skiltyje radau jo buvusios studentės Linos R. laišką: „Sakoma, kai Dievas nori parodyti, kad mus myli, tai leidžia mums susitikti su ypatingais žmonėmis. Esu Dievui labai dėkinga, kad studijų metais sutikau S. Žalalį.
Kai baigusios studijas išvykome į savo kraštus dirbti, pamatėme, kaip mažai yra žmonių, panašių į dėstytoją Žalalį. Tokių, kurie kasdien dovanoja šypseną ir gerą nuotaiką, kurie nesipuikuodami savo žiniomis bei atliktais darbais geba bendrauti be jokio išdidumo.“
Buvusi studentė Auksė, išvykdama dirbti į Angliją, parašė apie savo dėstytoją: „Jo gerumas ir jautrumas verčia atsidėkoti tuo pačiu. Jis – didelė Asmenybė, kurią tiksliai apibūdina Paskalio išmintis: „Kuo žmogus protingesnis ir geresnis, tuo daugiau pastebi gėrio kituose“. Ačiū Jums už gerumą, Dėstytojau!“
... „Kokių dovanų gavau iš Stasio Žalalio? – trumpam susimąstė bičiulė Neringa. – Tai – dovanos, kurios išlieka vertingos amžinai. Viena – dėstytojo Stasio Žalalio paskaitos ir dainavimo valandėlės. Ketverius metus teko dainuoti jo vadovaujamame „Pavasaryje“. Būdavo, užsikalbame repeticijoje su šalia stovinčia kolege ir staiga pajuntame į mus nukreiptą vadovo žvilgsnį. Lyg ir dėmesys, bet su priekaišto krisleliu. Per kūną nubėgdavo šiurpuliukai. Juk dėl dviejų plepių jis laiko pakėlęs rankas, kurias stebi dešimtys laukiančių akių! Tačiau priekaišto nesulaukėme nė karto. Išmintingasis dėstytojas auklėjo mus kitaip.
Dabar pačiai tenka vadovauti ir laukti kol „pagaus“ mano žvilgsnį. Ačiū, mielas vadove, už gebėjimą subtiliai paauklėti.“
... „Nusmukęs garsas. Bet ne mes kalti – vargonai labdariniai“, – lanksčiai kritikuoja dainininkus Maestro S. Žalalis. Ne veltui sakoma, kad juokas yra gyvenimo muzika, o jos dėka galima lengviau pasiekti trokštamų rezultatų.
„Nereikia lįsti Dievui į akis“,– gesina skardžiabalsius choristus vadovas.
„Moterys, nekapokit malkų, kaip beržą ar epušę, kur patogu kirsti!“ – vaizdingai pamoko dėl šiurkštaus dainavimo. Ypač aistringai mus auklėja, kai dainuojame abejingai: „Pirmiausia „išsiverskite“ tekstą, kad dūšioj būtų neramu. Turite tikėti tuo, apie ką dainuojate, tik tuomet suskambės jautriai. Įsivaizduokite jaunystę su mokyklinėmis uniformomis, su kaspiniukais. Juk turėtų suspausti širdis. O jūs apie lašinius galvojate.“
Išsivertėme. Išmokome įsiskaityti ir dainuojant atskleisti į tekstus sudėtą džiaugsmą, liūdesį, ilgesį ar viltį.
... Kartą repeticijoje, slopindamas emocijas, Maestro kreipėsi į choristę: „Pone Neringa, gal pas jus vaikų darželyje yra laisvų darbo vietų? Galėčiau dirbti muzikos mokytoju, Kalėdų seneliu, žirgu... Kad tik mano darbas naudą duotų.“
Kiekviena vadovo nusivylimo gaidelė choristams – vis nauja pamoka.
Neturime galvoti apie laikinumą žemėje, bet savo gražiais darbais privalome siekti nemirtingumo. Neabejoju, kad tokia yra ir S. Žalalio gyvenimo misija. O kai darbas atliekamas su didele meile, tada lydi ir gyvenimo džiaugsmas, ir sėkmė, ir laimė. Su laimingu žmogumi visada lengva ir malonu bendrauti.
Sveikatos Jums, mylimas Maestro, ir kantrybės nelengvame chorvedžio darbe.
Jolita Donėlienė
Neringos Baršauskienės nuotr.
PAMOKOS: Chorvedys Stasys Žalalis: „Turite tikėti tuo, apie ką dainuojate, tik tuomet suskambės jautriai. Įsivaizduokite jaunystę su mokyklinėmis uniformomis, su kaspiniukais. Juk turėtų suspausti širdis. O jūs apie lašinius galvojate.“