Naujausios
Gelmė – iš gyvenimo patirties
„Išėjo Anapilin dar vienas mano basakojės vaikystės ir dainingos jaunystės Žagarėje bičiulis... Dar taip neseniai kalbėjausi telefonu, džiaugėsi, kad virusas pas juos neatėjo, guodėsi, kad labai ilgisi prieš pusantrų metų išėjusio vyresniojo brolio Pauliaus, kad dažnai jį sapnuoja... „Turbūt mane kviečiasi...“ – liūdnai pasakė. Štai ir pasikvietė... “, – sužinojusi apie Vaclovo Daunoro mirtį socialiniame tinkle mintimis pasidalino jo vaikystės laikų bendramokslė Žagarėje, dabar gyvenanti Kaune Ramutė Raudonikienė.
Buvusi Vaclovo Daunoro studentė, joniškietė operos solistė, Joniškio Garbės pilietė Sofija Jonaitytė 2019 metais Jūratės Katinaitės sudarytoje knygoje „Karalių kuria aplinka“ taip prisimena savo mokytoją: „Jis sugebėdavo taip įtikinamai perteikti kūrinį, kad, atrodydavo, dainuoja apie savo gyvenimą, patirtį ir jausmus. Kai po daugelio metų jam grįžus iš Amerikos įvyko keli vieši susitikimai, kai papasakojo apie savo vaikystę, kaip pėsčias iš Žagarės atėjo į Vilnių, kiek patyrė vargo, nepriteklių, tada supranti, kad ta gelmė yra iš ten, iš to patirto skausmo. Daug kam skirta patirti vargo, bet ne visi sugeba tai perteikti kūryboje. Daunoro personažai sukurti ne tik dainavimu ir vaidyba, bet ir visa esybe.“
Operos grandas praėjusių metų liepą per Vyšnių festivalį dar sykį aplankė gimtąją Žagarę ir priimdamas Joniškio Garbės piliečio regalijas graudinosi: „Dešimt metų dainavau „Metropolitan Opera“, o dabar ašaros spaudžia akis. Jau jokių klystkelių nebebus, tik viena meilė Žagarei, mano Žagarėlei...“
Nors kelionė iš Vilniaus „Senevitos“ senelių namų, kur pastaraisiais metais paties valia gyveno garsusis operos solistas ir pedagogas, prailgo ir renginio pradžia vėlavo beveik valandą, sausakimša salė kantriai laukė.
„Aš norėčiau gyventi ilgai ir pasidžiaugti savo džiaugsmu, nes dažnai džiaugiausi kitų džiaugsmais. Nežinau, kodėl taip jaudinuosi šioje salytėje, – tąsyk jam skirtame renginyje atviravo V. Daunoras. – Daug turėjau kovoti, kad užsienio šalyse į operų, konkursų, koncertines programas būtų įtraukta raidė „Ž“, nes prie savo pavardės reikalaudavau nurodyti vietovę, iš kur atvykęs – „Žagarę“. Taip vokalinėje pasaulio kultūroje visiems laikams buvo įrašytas jos vardas.“
Nostalgija – tai paralyžius
Vaclovo Daunoro gyvenimas vertas filmo. Berniokas iš Žagarės sugebėjo pasiekti didžiausių aukštumų. 1962-aisiais jis iškovojo trečią vietą M. Glinkos konkurse Maskvoje, 1966-aisiais tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse Maskvoje pelnė ketvirtą vietą, 1971 metais tarptautiniame Tulūzos (Prancūzija) konkurse laimėjo „Grand Prix“. 1967-aisiais V. Daunoras išvyko į stažuotę Milane, kur „Rigoleto“ spektaklyje dainavo su pačiu Lučianu Pavaročiu.
1993 metais emigravęs į JAV 1996-aisiais Vaclovas Daunoras pradėjo dainuoti Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre ir savo karjerą baigė 2005-iaisiais. Ryškūs vaidmenys: Pilypas II operoje „Don Karlas“, Mefistofelis „Fauste“, Bazilijus „Sevilijos kirpėjuje“, Greminas „Eugenijuje Onegine“, Monteronė „Rigolete“, karalius Henrikas „Lohengrine“ ir kiti. Jo pasirodymai sulaukė ir kritikų itin palankių įvertinimų „The New York Times“ dienraštyje.
2012-aisiais V. Daunoras davė išskirtinį interviu „Šiaulių kraštui“, kuriame užsiminė apie patirtą įtampą ir ilgesį, kurie neapleido net po daugelio metų.
– Jūsų karjeros kelias vedė nuo Lietuvos operos ir baleto teatro iki Milano „La Scala“, Niujorko „Metropolitan Opera“ salių. Teko dainuoti ir su garsiuoju Lučianu Pavaročiu (Luciano Pavaroti). Ką reiškia žmogui iš mažo miestelio, nedidelės šalies, stovėti tokiose scenose?
– „Metropolitano“ teatre yra 4000 vietų salė. Kad ir koks tu būtum, žengi žingsnį ir patenki į šviesos srautą, o šalia – milžiniška juodoji skylė. Tik žinai – ten yra žmonės. Jų nematai, bet žvilgsniai, energija, įtampa srūte srūva į tave, gali išmušti iš vėžių.
Gyvenimas man už viską atlygino. Gavau satisfakciją savo darbe. 10 metų stengiausi mokydamasis profesijos. Pamačiau pasaulio. Dainavau ir dėsčiau kitiems.
Į Milano „La Scala“ sovietiniais laikais patekau kartu su Maskvos didžiojo operos ir baleto teatro solistų grupe. Aš nebuvau Didžiojo teatro dainininkas, bet teisę išvykti gavau tapęs tarptautinio Piotro Čaikovskio konkurso laimėtoju.
– Į JAV emigravote 1993-iaisiais, būdamas 56-erių. Ar vykdamas jau turėjote kontraktą?
– Kontrakto neturėjau, bet žinojau pragyvenimą rasiąs. Tiesa, į mano darbo Vilniuje pabaigą Amerikos lietuviai sakė: kam jį bekviesti, jis dainavo 700 vietų salėje jaunimo centre, gale nesigirdi. Tačiau, kai gavau kontraktus teatruose, patys ėmė skambinti, kad norėtų organizuoti koncertus. O man buvo reikalingi pinigai. Aš viską palikau Lietuvoje.
– Sakėte, kad pasiilgstate Lietuvos. Koks to ilgesio skonis?
– Pradedi nenormaliai jaustis. Vienas geria, kitas lošia, kiti iš viso atsisėdę žiūri į vieną tašką. Negelbsti jokie vaistai. Nostalgija – tai paralyžius.
Prisimenu, kaip Amerikoje susitikau su kraštiečiu rašytoju Mariumi Katiliškiu (rašytojas kilęs iš Katiliškių kaimo šalia Žagarės – aut. past.). Jis anuomet vilkėjo pokario metais siūtu vokišku sportiniu švarku su kišenėmis. Abu tvirtai apsikabinome ir jis man visas kvepėjo Žagarės tabaku.
– Ar dažnai JAV bendraujate su lietuviais, minite lietuviškas šventes?
– Bendraujame. Aš per visą gyvenimą tiek balių nebuvau matęs, kiek Floridoje. Ten yra šeši šeštadieniai ir vienas sekmadienis per savaitę.
Žmonės kalba labai daug apie Lietuvą. Atrodo, kad niekur daugiau nei Lietuvoje nėra buvę. Mūsų vaikai, anūkai – jau kitokie, bet mano karta – užsikonservavę.
Minime ir tautines, ir bažnytines šventes. Aš esu katalikas, nes bažnyčioje krikštytas, bet domėjausi pagonybe ir kai kas labai prigijo. Pavyzdžiui, gyvenimo būdas, jo principai: nemeluoti, padėti, kam gali ir kiek turi. Pinigas ateina ir išeina, o tai, ką žmogus gauna su motinos pienu, lieka visam gyvenimui. (...).
Turėjo talentą ir dailei
Netrukus po šio interviu, duoto Vyšnių festivalyje, Vaclovas Daunoras visam jam likusiam laikui grįžo gyventi į Lietuvą. 2013-aisiais jis vėl atvyko į gimtąjį miestelį, susitiko su mokiniais, pedagogais, vaikystės bičiuliais Žagarės gimnazijoje. Pokalbyje buvo atviras kaip atversta knyga.
„Prisimenu, mokykloje sėdėjau viename suole su sportininku, žurnalistu Antanu Vaupšu, per kurį buvau pašalintas iš gimnazijos. Tąsyk per klasės rankas ėjo popieriaus lapas su piešiniu. Mokytoja pamatė, pačiupo jį iš manęs ir, nuvedusi į mokytojų kambarį, pastatė į kampą. Prasidėjo apklausa: „Tu tas nuogybes paišei?“ – „Ne, ne aš.“ Bet chemijos mokytoja pareiškė mačiusi, „kap ons pypkutę pripiešęs“. Liepė eiti namo ir gimnazijoje nesirodyti. Tai aš niekam nieko ir nesakiau. Sąžiningai išeidavau iš namų į mokyklą ir dieną praleisdavau „lizde“, kurį su draugais įsirengėme eglėse prie žirgyno maniežo. Ten skaitydavome „Geltonąsias Kauno naktis“ ir kitą lektūrą, dabar vadinamą „geltonąja literatūra“, – šmaikštavo Vaclovas Daunoras.
Bet viena pirmųjų labiausiai įsiminusių knygų jam išliko Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, vėliau – Homero „Iliada ir Odisėja“.
Būsimam dainininkui, kurio gabumus pastebėjo mokytojas Antanas Kutka, nesisekė matematika, o ypač progimnazijoje prasidėjusi algebra, trigonometrija. Reikėjo spręsti lygtis, atsirado keisti žodžiai „sinus“, „kosinus“. Po ilgų atsikalbinėjimų ir aiškinimųsi mokytoja pasakė: „Šią vasarą turėsi „pavėsį“ (tai reiškė „pataisą“ – aut. past.)“.
Vaclovas Daunoras kartu su keletu bendraamžių dalyvavo mokyklos dailininkų ratelyje. Jie piešdavo ne tik portretus, dekoracijas, bet tai vienur, tai kitur atsirasdavo trispalvės. Tuos piešėjus netrukus išvežė. Į lagerius. O Vacys niekada nepamiršo piešimo. Net yra užsiminęs, kad visai būtų norėjęs tapti dailininku. 2013 metais jos paveikslų paroda buvo atidaryta Vilniuje Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose.
Berniokas popieriniu švarkeliu
„Aš buvau socialiai „biednas“. Kol neturėjau kitų pajamų, įsidarbinau Žagarės pašte. Mano rajonas buvo nuo Raktuvės iki Smėlio gatvės, pasienio su Latvija. Laiškus ir laikraščius labai anksti ir labai greitai išnešiodavau bėgiodamas, kad nesutikčiau klasiokų iš mokyklos. Jie sakydavo: „Kas iš tavęs išeis, Vacy? Vesi moterį kaime, karvę turėsi, paršų. Mes būsime inžinieriai, tokie ir tokie“, – susitikime po daugelio metų Žagarės gimnazijoje pasakojo kraštietis.
8 klasėje Vaclovas nusprendė keliauti iš vargingų namų, kad viena burna būtų mažiau. Iškeliavęs paauglys tikėjosi, kad Vilnius jį paruoš gyvenimui. Bet miestas po karo pasitiko griuvėsiais. Šv. Kazimiero, kitų bažnyčių, įvairių pastatų požemiuose, rūsiuose rinkdavosi vagių gaujos, prostitutės, valkatos. Vilniuje pirmąją naktį nakvojo bulvienojuose Žvėryno rajone. Buvo rugpjūčio mėnuo, žemė ir bulvienojai per dieną įkaitę. Pasidėjo po galva lagaminuką, užmigo, o naktį pažadino lietus. Šlapias slėpėsi po parduotuvės stogeliu. Buvo 15 minučių po ketvirtos valandos ryto. Švarkelis ir kelnės – siūti iš popieriaus. Pokaris, 1951-ieji, žmonės siuvo, iš ko galėjo. Nuo lietaus rūbai sušlapo, praplyšo kelnės ties užpakaliu, atsirado skylės ant alkūnių, kelių. Vaikščiojo po miestą „čemodanu“ sėdynę užsidengęs.
Iš Vilniaus atgal į Žagarę jis bėgo du kartus. Bet nuo savo likimo nepabėgsi.
Vytautas Kriaučiūnas, tenoru dainavęs „Lietuvos“ ansamblyje, paragino V. Daunorą vykti pas Joną Švedą pasiprašyti darbo. Ten patikrino jo balsą ir priėmė dainuoti chore su tuo metu mažiausia 600 rublių alga. Bet jautėsi tapęs milijonieriumi. Viskas buvo gerai: sveikata, oras geras, gražios vasaros. Su ansambliu visą šalį apvažiavo.
1957 metais įstojo į Konservatoriją. Vienas bendramokslis ėmė „kusinti“ važiuoti į Novosibirską dirbti medkirčiais. Esą, algas geras moka. Užsidirbę maišus pinigų galės nusipirkti po baltą „ZIM“ ( limuzinas – aut. past.), pasipuošti baltu kostiumu ir išdidžiai pasirodyti prie Konservatorijos durų.
Vyrukas pats tikėjo galima sėkme ir suagitavo dar du draugus. Vaclovas vykti atsisakė. Novosibirskas vaikinų nelaukė. Jie ne tik nieko neužsidirbo, bet nebeturėjo iš ko grįžti namo. Artimieji rinko pinigus ir siuntė.
1960 metais V. Daunoras debiutavo operoje „Karmen“ Eskamiljo vaidmeniu. Vėliau sėkmingai pasirodė konkursuose. 1971 metais tarptautiniame Tulūzos (Prancūzija) konkurse laimėjus „Grand Prix“ atsivėrė daugiau galimybių koncertuoti Vakaruose, nors sovietiniai funkcionieriai ir nenorėjo išleisti, nes jis visada išliko neparankus valdžiai, antisisteminis žmogus.
Nors V. Daunorui buvo suteiktas LTSR ir TSRS nusipelniusio artisto vardas, jis duso šioje aplinkoje ir 1979 metais parašė garsųjį laišką Sovietų Sąjungos vadovui Leonidui Brežnevui, prašydamas leidimo emigruoti. Tai buvo įžūlus akibrokštas. O kur dar 1976-ieji, kai V. Daunoras paskatino ir beveik organizavo jaunesniojo brolio Ričardo, taip pat operos dainininko, pasitraukimą į Vakarus. Už tai jam niekada nebuvo neatleista, pateko į KGB akiratį.
V. Daunoras aktyviai dalyvavo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje. Už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos valstybę jam 2000 metais įteiktas Nepriklausomybės medalis. Į JAV jis išvyko 1993 metais.
V. Daunoras iki mirties išliko maištininkas. Paskutiniais metais jam teko priimti ligos iššūkį. Tą jis darė oriai ir bendraudamas su žmonėmis tarsi jos nepaisė.
