Naujausios
Ištirpę keturi dešimtmečiai
„Apie Lietuvą skaitau daug neigiamos informacijos, tačiau vasarodama čia matau daug teigiamų dalykų ir kartais negaliu suvokti, kur tiesa, – savo Tėvynės fenomenu stebisi Lietuvoje vasaras leidžianti, o šaltąjį periodą Ispanijoje, Kanarų salose, gyvenanti Nijolė Lengvinienė.
Iš prieš 45 metus studijas Žemės ūkio akademijoje pradėjusių ekonomistų jai vienintelei teko emigruoti, nors papildomai dar baigė ir pedagogines studijas.
Kiti bendrakursiai, iširus pagrindinei ekonomistų darbovietei kolūkiams ir tarybiniams ūkiams, įsitvirtino valstybės tarnyboje, dalis persikvalifikavo. Savo gimtinėje, Žalpiuose, vasarojančiai N. Lengvinienei ir kilo mintis pakviesti diskusijai savo bendraamžius ir bendrakursius.
Beje, atvyko nedaug žmonių. „Vieni įsijautę į darbą ir buitį, kiti – į vaikų gyvenimus. Matyt, atvyko tik tie, kurie kaip ir aš gyvena savo gyvenimą, – mintimis dalijasi ponia Nijolė. – Man įstrigo per Šv. mišias Liolių bažnyčioje kunigo ištarti žodžiai, jog reikia branginti šalia esančius žmones, puoselėti draugystę, paskambinti ir pabendrauti ne tik tada, kai iš to žmogaus ko nors prireikia.“
Į Žalpius atvykę savo karjerą jau bebaigiantys ekonomistai dalyvavo Šv. Mišiose Liolių bažnyčioje, nes Žalpių bažnyčia šiuo metu remontuojama. Vėliau užsuko į Kerkasių žemės ūkio bendrovę, kuriai vadovauja jų bendramokslis, Lietuvos žemės ūkio akademijoje inžineriją studijavęs Ildefonsas Petkevičius. Pažiūrėjo filmą apie bendrovę, padiskutavo. Po to aplankė Žalpių kraštotyros muziejų, kur dalyvavo dailyraščio pamokoje senovinėje klasėje. Apžiūrėjo Žalpių miestelį. Susitikimas baigėsi N. Lengvinienės gimtinėje.
„Buvo smagu pasimatyti su tais, su kuriais siejo penkeri jaunystės, studentiško gyvenimo metai. Valgėme 88 metų mano mamos iškeptą kugelį, kalbėjomės. Atrodo, jog ištirpo tie keturi mus skyrę dešimtmečiai“, – įspūdžiais dalijosi susitikimo organizatorė.
Nereikėjo visko sugriauti
Diskusijos dalyvių nuomone, atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje per daug drastiškai viskas buvo griaunama ir parceliuojama. Pavyzdžiui, Šiaulių rajone, Gruzdžiuose, buvo dar visai neseniai pastatyti, modernūs karvių ir kiaulių kompleksai. Ūkis laikė 4 tūkstančius karvių ir 12 tūkstančių kiaulių. Išdalinti gyvuliai. Išdraskyti ir įrengimai, ir pastatai.
„Tas pats ir su Gruzdžių žemės ūkio technikumu, kuriame kažkada dirbau dėstytoja, – sako N. Lengvinienė. – Pastatus norėjo nupirkti verslininkas, įkurti juose fabriką. Nepardavė. O dabar stovi apleisti pastatai vaiduokliai.“
Diskusijos dalyviai prisiminė profesoriaus Kazimiero Antanavičiaus mintis, jog Lietuva, išėjusi iš Tarybų sąjungos, gali labai greitai pakilti. Deja, žemė labai greitai tapo kilnojamuoju turtu. Pastatai išnešioti po plytą, įranga išplėšta.
Dabar vis kalbama apie kylančias ir dar kilsiančias maisto produktų kainas. Žemės ūkis laikomas aplinkos teršėju.
Diskusijos dalyvių nuomone, Lietuva galėtų gaminti daugiau produkcijos savo šalies poreikiams, o ne pirkti iš trečiųjų šalių. Parduoti ne žaliavas, o jau galutinį produktą.
Kai užsieniečiai atvažiuoja tarkim kad ir į Žalpių miestelį, jie žavisi dar nesukultūrinta, žmogaus rankos nepaliesta gamta, žiūri į tai tarsi į stebuklą. Šituos Lietuvos resursus taip pat galima išnaudoti keliant Lietuvos ekonomiką ir ūkį.
Išsivysčiusių šalių didmiesčių gyventojai labai pasiilgsta natūralios gamtos. „Mes turime kasdien komunikuoti su gamta. Pakalbinti medžius, pabučiuoti sraigę, nes esame gamtos dalis“, – mintis iš žymaus aplinkosaugininko knygos persakė N. Lengvinienė.
