Naujausios
Sumanymas kilo dar vasarą
Ant Žvelgaičio kalno sniegingo šlaito per kiek daugiau nei valandą visomis trimis spalvomis sušvito Lietuvos vėliava ir tragiškų įvykių sukaktį primenantis skaičius „30“. Vėliava, kurios ilgis – penki, o plotis – trys metrai, matoma ir už kilometro.
Kol Virgilijus Vaitiekūnas, padedamas žmonos Daivos, maistiniais dažais purškė sumanytą vaizdinį, pro šalį per pusnis klampojantys, į sniegingą žiemos gamtą pasivaikščioti išėję žmonės kraipė galvas: „Kaip gražu!“, „Kaip šauniai sugalvota!“
„Mintį kažką panašaus padaryti turėjau jau praėjusių metų vasarą, kai buvo minimas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetis. Mindaugo karūnavimo diena man atrodė tinkamas metas. Tąkart svarsčiau galimybę uždegti trijų spalvų dūmus skleidžiančius deglus. Bet procesas būtų trukęs tik keletą ar kelioliką minučių. Tad idėja liko neįgyvendinta. O štai dabar su žmona vykdamas lankyti Žagarėje gyvenančios ligotos mamos pasiėmiau su savimi purškiamus dažus. Toks puikus oras, daug sniego, kurio baltame fone viskas matosi. Juolab kad Šiauliuose policija uždarė Salduvės kalną, siekiant sumažinti žmonių būriavimąsi, ir ten sumanymo įgyvendinti negalėjau, tad Žagarėje, kur Žvelgaičio kalnas atviras ir vaikštančių gyventojų gerokai mažiau, tą būtinai turėjau padaryti,“ – sakė V.Vaitiekūnas.
Netikėjo, kad šaudys į žmones
Nors nuo 1981 metų, kai į Kėdainius išvyko mokytis mechaniko profesijos, vyras Žagarėje nebegyvena, tačiau iki šiol jai jaučia didelius sentimentus. Tas pats Žvelgaičio kalnas vaikystėje slidėmis ir rogutėmis nučiuožinėtas. Žiemą, vasarą, pavasarį, rudenį – kaskart Žagarės gamta savita ir nepakartojama.
V. Vaitiekūnui sausio 13-oji – svarbi, reikšminga data, nes pats 1991-aisiais jos išvakarėse vyko prie parlamento, jautė bendrą visų ten susirinkusių žmonių laisvės troškimą,susitelkimą, jėgą, kuri išreikšta ne ginklais, bet dvasios stiprumu ir bendryste.
„Tuo metu dirbau Šiaulių autoserviso įmonėje, kurios direktorius, kai tik sostinėje prasidėjo neramumai, pasiūlė važiuoti prisidėti. Pasikalbėjome tarpusavyje, vienas kitą pavadinome ir taip penki bendradarbiai automobiliu išvykome į sostinę sausio 11-ąją. Nuvažiavę mašiną palikome prie Žvėryno tilto, galvodami, kad paskui būtų neužstatyta ir lengviau išvairuoti, o patys patraukėme prie parlamento. Stovėjome ten, klausėmės kalbų, bendravome su kitais atvykusiais žmonėmis, gėrėme arbatą, kurią vietos gyventojai nešė, kad stovintieji viduržiemyje nesušaltų. Po to ėjome ir prie TV bokšto. Žmonės buvo visi vieningi, draugiški, dabar tik gaila, kad kažkur vienybė išgaravusi. Išbuvome visą parą, sausio 12-ąją išvažiavome namo, tad apie sausio 13-osios tragiškus įvykius išgirdome per televiziją, radiją. Buvo labai netikėta, nes prieš dieną ten būdami nei mes, nei kiti dalyvavusieji netikėjome, jog galėtų būti kraujo praliejimas, kad iš tikrųjų šaudytų į žmones, važiuotų ir traiškytų juos tankai“, – istorinius įvykius prisimena vyras.
Karys savanoris
54-erių metų vyras dar anksčiau aštuonerius metus praleido profesinėje karo tarnyboje. Ten jis dirbo ir pagal profesiją kaip mechanikas, bet tuo pačiu dalyvaudavo pratybose, kuriose fiziniu parengimu nenusileido jauniems vyrams, lengvai išlaikydavo visus normatyvus.
„Ir dabar kaip savanoris dalyvauju pratybose, miškais nueiname iki 30 kilometrų per 8 valandas. Su trisdešimtmečiais lygiai prabėgu reikiamus atstumus, kitas net gerokai jaunesnis po trijų kilometrų uždūsta. Sveikata nesiskundžiu. Nors profesionaliai sportuoti neteko, tačiau galbūt tarnyba specialiosiose armijos pajėgose, kur būdavo ypač didelis krūviai, organizmą ilgam sutvirtino, o gal ir genai neblogi“, – juokiasi V. Vaitiekūnas.
