Naujausios
Niekada nepyksta
105-asis Leonoros Kontrimienės gimtadienis išaušo sekmadienį, šventą dieną. Tad pamaldi močiutė, ant kurios stalelio visada guli maldaknygė, jį pradėjo įprastai – pasimelsdama už artimuosius, pažįstamus, paprašydama sveikatos.
O netrukus po rytinių ritualų jos kambario duris pravėrė senjorų namų direktorė Stasė Katkevičienė ir socialinių darbuotojų padėjėjos Justina Martinaitienė bei Virginija Muntvydienė. Jos vyriausiai gyventojai įteikė gėlių krepšelį, vaisių, daržovių, sulčių puokštę, kurią pavadino „Stiprybės eleksyru“, linkėdamos sveikatos, geros nuotaikos ir dar ilgai džiuginti aplinkinius.
„Leonora – tikrai išskirtinė mūsų senjorų namų senolė. Ne tik amžiumi, bet ir nuostabaus būdo, niekada nepykstanti, nepriekaištaujanti. Tas geraširdiškumas ir atlaidumas, kai žmogus „nelaiko užantyje akmens“, kai stengiasi prisiminti tik gerus dalykus, turbūt jai ir padėjo išlikti žvaliai, šviesaus proto bei sulaukti tiek metų“, – apie ilgaamžę kalbėdama gerų žodžių negailėjo Beržėnų senjorų namų direktorė Stasė Katkevičienė.
Mėgsta „ūkišką“ maistą
Senolė iki šiol domisi, kas vyksta pasaulyje, savo kambarėlyje turi televizorių ir žiūri žinias. Ji dar pavaikščioja šiek tiek be pagalbos, o toliau gali nueiti su lazdele arba vaikštyne. Pavasarį, vasarą, rudenį labai mėgsta gamtą, noriai būna lauke, šildosi saulėje.
Nors vyresnuo amžiaus žmonėms, ypač, kurie nedirba sunkaus darbo, patariama maitintis lengvai, 105-erių močiutei skaniausi išlieka karštai rūkyta dešra, lašinukai, rauginti kopūstai, žemaitiškas kastinis.
„Mūsų močutė mėgsta valgyti „ūkiškai“, kaip buvo gyvenime įpratusi“, – sakė S. Katkevičienė.
Leonora Kontrimienė užaugo septynių vaikų – dviejų seserų ir penkių brolių – smulkaus ūkininko šeimoje Buožėnų kaime, Telšių rajone. Tėvas valdė devynis hektarus žemės. Nuo 13 metų Leonorai teko pamiršti pamokas mokykloje ir eiti pas ūkininką karvių ganyti. Rytą anksti kilusi jas išgindavo, vakare pargindavo į tvartą, kurį dar reikėdavo išvalyti, pakratyti, gyvulius pagirdyti. Po metu iš piemenės ji tapo merga ir darbai jau buvo kiti: ūkininkų kiaules šėrė, gamino valgį, grėbė šieną, darė viską, ką šeimininkė liepdavo.
Močiutė pati pasakoja, kad blogų gaspadorių jai nepasitaikę, o viena ūkininkė, kuriai labai patikdavo filmus kino teatre žiūrėti, grįžusi namo kviesdavosi Leonorą ir jai pasakodavo, pasakodavo...
Niekada negalėmis nesiskundė
Savaitgaliais jauna mergina traukdavo į gegužines, kur niekada nelikdavo ant suolo sėdėti. Nors nebuvo turtinga, bet ne vieno kavalieriaus akį traukė. 25-erių sulaukusi ir ištekėjo, už gerokai vyresnio to paties Buožėnų kaimo ūkininko, valdžiusio 15 hektarų žemės. Vestuvės buvusios paprastos. Tradiciškai papjovė kiaulę, priruošė maisto. Jaunoji vilkėjo „bordavą suknelę“, nes baltos neturėjo.
Kai ūkį nacionalizavus tapo sudėtinga kaime išgyventi ir dukrą auginti, Leonora išvyko dirbti į Telšių trikotažo gaminių fabriką „Mastis“. Po kelerių metų paskui žmoną išsikraustė ir vyras.
Močiutė sako niekada gyvenime nesiskundusi jokiomis negalėmis. Kartais net norėdavosi susirgti, tada būtų galėjusi turėdama biuletenį pailsėti. 55-erių ji išėjo į pensiją, padėko dukrai vaikus prižiūrėti. Vėliau ir proanūkius auklėjo. Ilgaamžę prižiūrėjo anūkės šeima, tačiau susilaužius koją po ligoninės ir slaugos pirmą kartą gyvenime prireikė rimtesnės medicininės priežiūros, tad ji atkeliavo į Beržėnų senjorų namus.
Paklausta, iš ko paveldėjo ilgaamžiškumą, senolė svarstė: gal iš tėvelio sesers, kuri sulaukė 102 metų. Jokio ypatingo recepto močiutė neturi: tiesiog visada daug dirbo ir viską valgė.