Naujausios
Šeštadienį tautą sujudino „Didysis šeimų maršas“, kuriame dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių. Panašiai kaip Baltijos kelyje, kur ginta tautos laisvė, dabar ginti tradicinės šeimos ir tradicinių vertybių kartu su lietuviais stojo ir brolių latvių atstovai.
Vingio parke tautą telkiančias mintis reiškė patriotiškai nusiteikę, bet retai girdimi arba visiškai negirdimi, nes į televizijos ar radijo laidas nekviečiami intelektualai.
Bet atrodo, jog jų mintys ir šįkart nei visuomeniniam transliuotojui, nei komercinėms televizijoms neatrodė svarbios. Apsiribota trumpais pranešimais apie įvykį žinių laidose. Bet ir jose ieškota ne minties ir prasmės, o skandalo. Laidų vedėjai primygtinai klausinėjo, ar daug dalyvių be kaukių, ar nepažeidžiama viešoji tvarka, ar ne per daug dainų. Nepamiršo paskelbti, kad įvyko kelios techninės avarijos.
Tačiau apie ką kalbėjo Vertybių gynimo sąjūdį pradėję intelektualai didžiajai žiniasklaidai nebuvo įdomu. Nors tūkstančiai nacionalinio radijo klausytojų ir televizijos žiūrovų laukė tiesioginės ar bent fragmentinės „Didžiojo šeimų maršo“ transliacijos, 18 valandą, kai prasidėjo šis tautai ypač svarbus renginys, ekrane matėme žurnalistę su šuneliu Meška. Tokia tat nacionalinio transliuotojo pagarba savo tautiečiams ir duondaviams.
Nemažai su naujosiomis technologijomis draugaujančių tautiečių stebėjo renginį Youtube kanalu.
Kurie neįsijungė išmaniųjų technologijų sužinojo tik faktą, kad toks renginys vyko, nes pasikliovė tik televizija. Kas buvo kalbama apie šeimą ir kitas tradicines vertybes ginančiame renginyje, kokie akcentai sudėlioti, kokios pagrindinės mintys – žiniasklaida nepranešė. Tyla ir apie tai, kad paskelbta rezoliucija, reikalaujanti atleisti tris ministrus, išbraukti iš Seimo darbotvarkės klausimą dėl Stambulo konvencijos, neteikti Partnerystės, Tautinių mažumų ir Narkotikų dekriminalizavimo įstatymų projektų.
O sekmadienio žinių laidose informuota, jog policija pradės administracinę teiseną „Didžiojo šeimų maršo“ organizatoriams dėl karantino reikalavimų pažeidimo.
LRT tinklalapyje paskubėta pranešti, jog renginyje kalbėjo vokietis europarlamentaras, neva priklausantis V. Putino draugų grupei. Tipiška gynyba puolimu. Neįtikai valdžiai – apkaltins draugiškumu Kremliui.
Elementarus klausimas: Ar žurnalistai jau nebesugeba atskirti reiškinio esmės ir pačių svarbiausių faktų nuo antraeilių? Ar specialiai kvailina žiūrovą brukdami jam netikrus banknotus už gryną pinigą?
Susidarė įspūdis, jog specialiai siekiama sumenkinti ne tik „Šeimų gynimo maršą“ kaip renginį, bet ir Lietuvos žmonių siekį išsaugoti pamatines šeimos ir tautos vertybes – kol kas dar nepakirstus ir neparduotus lietuvio stiprybės likučius.
Ko bijo mažumos išrinkta valdžia bei jai ir tik jai tarnaujanti sisteminė žiniasklaida? Juk toks atsainus ir atvirai priešiškas požiūris į reiškinį, kai susiburia keliasdešimt tūkstančių žmonių, pasiryžusių ginti tautos identitetą, kalbą ir tradicines vertybes – mažų mažiausia nesąžiningas. Juk kartais vyksta netgi eglučių įžiebimo ir kitokių menkaverčių renginių tiesioginės transliacijos.
Dar neaišku, ką šią savaitę apie „Didįjį šeimų maršą“ kalbės politologai. Tikriausiai, rasis visokių nuomonių. Bet, veikiausiai, dominuos šeimų sąjūdį pašiepiančios, menkinančios ir smerkiančios. O gal tiesiog įsivyraus tyla? Ar gali būti, kad daugelis viešosios nuomonės formuotojų, kartais neviešai palapnoja iš to paties valdžios lovio. Tad lojaliai dainuoja pagal valdžios paduotą toną.
Likus kelioms dienoms iki Šeimų maršo renginio, tautos tėvu, atgautos Lietuvos Nepriklausomybės simboliu laikomas profesorius Vytautas Landsbergis viešojoje erdvėje naiviai klausė: „Kas tą šeimą puola? Nuo ko ją reikia ginti?“
Atsakiau į klausimą klausimu: „O kas puola gėjus ir lesbietes, kad jie taip aršiai ginasi?“ Elementarus klausimas patiko 588 socialinių tinklų lankytojams. Vadinasi, lietuviams skauda dėl paminamų tautos tradicijų ir vertybių.
Ir tie kelių kitaip manančių antimitingai atrodė apgailėtinai prieš keliasdešimties tūkstančių minią didžiulėmis automobilių kolonomis atvažiavusią iš Klaipėdos, Šiaulių, Kauno, Panevėžio, kitų rajonų ir miestų.
Oponentai renginyje ieškojo neapykantos kalbos. O renginyje buvusieji arba jį stebėjusieji socialiniuose tinkluose rašo komentarus, jog „Didžiajame šeimų marše“ nebuvo neapykantos kalbos, tik siekis išsaugoti savo tautą, savo kalbą, savo Tėvynę ir sveikos prigimties žmogų, savo valstybę ir svetimų ideologijų vėžio dar nepažeistą jos ląstelę – šeimą.
„Kas ją puola?“, – klausia profesorius. Puola klasta. Tautos atstovo mandatu prisidengiantys, bet tautai kenksmingus dvikalbystės ar trikalbystės, partnerystės, narkotikų dekriminalizavimo įstatymus stumiantys, Stambulo konvenciją laiminantys „išrinktieji“. Ačiū tautai, kad laiku tą klastą pastebėjo.
„Ginti šeimą, vyro ir moters tapatybę“, – taip Didžiojo šeimų maršo tikslą apibūdino kunigas Robertas Grigas.
Jis apgailestavo, jog prigimtines žmogaus teises ir vertybes, jo laisvę gyventi pagal savo suvokimą šįkart tenka ginti ne nuo svetimų, o nuo savų. Ir tenka kelti klausimus: „Kodėl valdžia veikia prieš gyvybinius tautos interesus?“ „Kodėl administracija susitapatina su valstybe?“ Tėvynė nėra tapati valdžiai ir administracijai.
„Tik iš vyro ir moters sudarytos šeimos gimsta gyvybė. Atsinaujina tauta. Tai kodėl mes negalime jaustis taip, kaip liepia mūsų prigimtis? Kodėl atsiranda siauros privilegijuotos grupės, kurių interesai padaromi valdžios ir žiniasklaidos dėmesio centru, o kiti žmonės turi bijoti išsižioti, kad nepasakytų ko nors ne politkorektiško?– klausė kunigas. – Kodėl genderinė ideologija staiga tapo vakarietiška vertybe? Mes už ją nekovojome.“
„Bolševikai taip pat pradėjo nuo šeimos naikinimo, – rėžė jaunas daugiavaikis tėvas. – Prisidengdami laisvės šūkiais brukate mums svetimą ideologiją. Ar įstatymuose leidžiama tyčiotis? Kada baigsis patyčių ir menkinimo politika?“
Ilgai tylėjusi tauta pagaliau prabilo. Tarė savo žodį. Neapsikentusi begėdiško jos interesų nepaisymo pagaliau vėl pakilo.
Gimė naujas sąjūdis. Tik šįsyk kovojantis už laisvę išpažinti tautines vertybes. Už tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo supratimą ir diegti jiems tradicines vertybes. Už lietuvių kalbą Lietuvoje.
Gal būt tokio sąjūdžio reikėjo jau anksčiau. Bet lietuvis – jau toks. Kenčia, kol įmanoma kentėti. Dabar kantrybė baigėsi.