Naujausios
Kasmet artėjant Vasario 16 -ajai, kuomet 1918 metais 20 Lietuvos Tarybos narių: teisininkai, kunigai, agronomai, verslininkai ir ūkininkai, gydytojas, inžinierius, sociologas, studentas – valstiečių ir bajorų kilmės lietuviai – pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, mes vėl tarsi išgirstame iškilių tarpukario Lietuvos asmenybių žingsnius čia pat, visai šalia, nors nuo to laiko prabėgo daugiau kaip šimtas metų. Prisimename jų darbus, pasineriame į jų mintis.
Užvenčio dvaras – tarsi paminklas anuomet čia ūkininkavusiam Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Smilgevičiui ir čia kūrusiai rašytojai Marijai Pečkauskaitei Šatrijos Raganai. Gyvas paminklas su veikiančiu muziejumi ir vandens malūnu.
Ušnėnuose įspaustos rašytojos Žemaitės ir švietėjo ir lietuvybės bei pilietiškumo žadintojo Povilo Višinskio, deja nesulaukusio Nepriklausomybės, pėdos.
Graužikuose ir Šilo Pavėžupyje dar jaučiame dvarininko, žuvininkystės pradininko Lietuvoje, visuomenės ir kultūros veikėjo, rašytojo, knygnešystės organizatoriaus ir knygnešių globėjo, Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Pūtvio – Putvinskio darbus ir dvasią.
Tytuvėnėliai dar mena Lietuvos konstitucinės teisės kūrėją Mykolą Romerį, kuris Vasario 16 -osios Nepriklausomybės aktą pavadino Lietuvos renesanso kūriniu, jos artimiausios praeities kondensuotu žodžiu ir jos ateities titulu.
V. Pūtvis – Putvinskis, kurio 150 – ąsias gimimo metines pernai paminėjome, yra pabrėžęs, jog kiekvienas iš mūsų esame valstybės dalis. Kokie mes – tokia ir valstybė. Tėvynę reikia ginti ne vien ginklu.
Artėjant tokiai svarbiai Lietuvai datai nori nenori remiesi į anų laikų iškiliausiųjų asmenybių mintis, jų darbus.
Šventai tarsi priesakas mums šiandien skamba V. Pūtvio – Putvinskio žodžiai, jog Tėvynę reikia ginti ne vien ginklu. „...švieskis ir šviesk, stiprink valią ir kūną, būk drausmingas ir mandagus, būk teisus ir teisingas, tesėk žodį, būk budrus, saugok valstybės turtą ir Lietuvos garbę“
Taigi, ar tikrai kiekvienas iš mūsų jaučiasi valstybės dalimi, kai reikia prisiimti atsakomybę ir konkrečiais darbais meilę Lietuvai įrodyti? Ar tik tuomet, kai reikia pasinaudoti valstybės teikiamomis privilegijomis? Koks mes, šiandieniniai lietuviai, esame ateities postulatas?
Pagrindinė šiandienos aktualija – ginklavimasis, karinių miestelių kūrimas, vokiečių brigada. Gal tai ir būtina, kad išsaugotume Lietuvą kaip teritoriją ir mums dar likusį mažytį žemės lopinėlį. Kad apgintume valstybės sienas. Bet ar tarp tų sienų tikrai bus Lietuva, jeigu joje rasis vis mažiau lietuvių, jei vis rečiau skambės lietuvių kalba, jei lietuviškas vardas ir pavardė taps mažuma toje stipriai apginkluotoje teritorijoje?
Bent jau aš asmeniškai, manau, jog ir daugelis blaiviai dar mąstančių lietuvių nesupranta, kodėl nacionalinio transliuotojo žurnalistai ir laidų vedėjai švarkų atlapuose segi ne Lietuvos trispalvės miniatiūrinę kopiją, o Ukrainos vėliavos spalvų simbolį. Ar tai nėra savo valstybės paniekinimas? Ar gerbs mus kitos tautos, jeigu patys taip negerbiame savęs? Ar tie patys rusakalbiai dar ir dar nepakartos, jog nei jie, nei jų vaikai, gyvenantys Lietuvoje ir besinaudojantys valstybės gėriu, nesimokys šunų kalba?
O štai iš Norvegijos atostogauti į gimtąją šalį grįžusi jauna lietuvė socialiniuose tinkluose apgailestauja, jog Vilniuje jau neberado Lietuvos. Rusų kalbos nemokanti moteris Lietuvos sostinėje negalėjo susišnekėti lietuviškai. Ir kasininkai, ir vaistininkai, ir kiti paslaugų teikėjai šneka tik rusiškai.
Į ką išvirto mūsų perdėtas gerumas svetimiems? Į savo tautos negerbimą, svetimų interesų iškėlimą aukščiau savos tautos žmonių?
Vyresniosios kartos žmonės atvirkščiai – nemoka angliškai. Štai vyksta atrankos į Eurovizijos konkursą. Lietuvos žmonėms svarbu, kas išvažiuos atstovauti Lietuvai, ką ir apie ką dainuos. Tai savotiška jų patriotizmo išraiška. Tačiau beveik visos dainos – angliškos, pačių Lietuvos atlikėjų kurtos. Daugelis žiūrovų nesupranta nei ką, nei apie ką jie ten dainuoja. Ir ne nuo nykių jų dainų, o nuo suanglintų jų vardų ir pavardžių ar sceninių slapyvardžių kūnas pagaugais eina. Negali suprasti, ar jų pavardės ir vardai jiems patiems negražūs, ar gėdijasi, kad iš Lietuvos.
Kokią žinutę mes nešame Europai? Kad esame kokia nors Amerikos valstija? O gal Anglijos provincija? Kodėl atlikėjas negalėtų atstovauti Lietuvai gražia, lietuviška, išskirtinai skambančia savo pavarde ir lietuvišku vardu? Kodėl nenorime dainuoti melodingiausia, skambiausia, daugiausia atspalvių ir mažybinių žodžių turinčia, seniausia indoeuropiečių kalba, kuri yra mūsų pasididžiavimas? Dargi galėtume tai pabrėžti didžiojoje Eurovizijos scenoje. Tegu Europa pajaučia mūsų kaip tautos išskirtinumą.
Bet mes taip dažnai visa, kas vertingiausia, gražiausia, paniekiname, pastumiame į paraštes. Tarsi perlus sušertume kiaulėms.
Juk daugybė talentingų Lietuvos sportininkų žaidžia užsienio klubuose, atstovauja Lietuvai. Bet nesuanglina savo pavardės. Nors kartais, kai stoja ant nugalėtojų pakylos apdovanotojams gana sunku ištarti lietuvaičių pavardę. Neatsisako savo tapatybės nei šią savaitę Pasaulio čempionate sidabro medalį pelnęs plaukikas Danas Rapšys, nei Rūta Meilutytė, nei Ričardas Berankis, nei Domantas Sabonis, nei Jonas Valančiūnas, nei Šarūnas Jasikevičius... Atlantą irkline valtele perplaukęs Aurimas Valujavičius nesuamerikonino savo pavardės, nors ją ištarti gana sudėtinga.
Tūkstančiai lietuvių gyvena emigracijoje. Kai kurie priėmę ir kitų šalių pilietybę. Bet gyvena savais vardais ir savomis pavardėmis, nors kasdienybėje gal ir ne visuomet tai patogu.
Kasdien viešojoje erdvėje antraštės rėkia neigiamą informaciją apie Lietuvą. Tai pirmaujame įvairiausiomis ligomis. Tai skurdo lygis – aukščiausias.Tai mūsų švietimas labai atsilieka nuo Europos. Nors beveik 60 procentų Lietuvos žmonių turi aukštąjį išsilavinimą ir pagal šį rodiklį užimame ketvirtą vietą Europos sąjungoje.
O štai žurnalo „Reitingai“ leidėjas kritikuoja savivaldybes, kuriose dar per daug mokyklų. Esą mažose mokyklose prastesni mokymosi pasiekimai. Mokiniai turi būti vežami į didžiąsias gimnazijas, kur geresnė mokymo bazė ir mokytojai.
Net ir popiežius Kalėdų kalboje pastebėjo, jog viskas dabar orientuojama ne į žmogiškumą, o į rezultatą. Tik, ar sumažinus mokyklų, rezultatai tikrai bus geresni? Ar penktą valandą ryto kėlęs ir pusantros ar porą valandų iš savo kaimelio į didesnę gimnaziją vežtas mokinys bus pajėgus suprasti, ką jam aiškina geresnieji mokytojai? Ir ar tie mokytojai pajėgs tinkamai išmokyti didžiules klases, kuriose po kelias dešimtis mokinių?
Vien Kelmės rajone per pastaruosius 30 metų uždaryta apie 25 pradinės ir pagrindinės mokyklos. Bet už tai, kad didelę teritoriją užimančiame rajone dar liko 10 mokyklų, esame kritikuojami.
Tarpukario Lietuvoje kaip tik buvo stengiamasi kurti kuo daugiau mokyklų. Jos buvo steigiamos visose vietovėse, kur susidarydavo bent 30 mokinių. Juk anuomet nebuvome turtingesni negu dabar... Tik, matyt, prioritetai buvo kitokie.
Pagarba savo šaknims, savo kalbai, savo tautos švietimui rodo mūsų santykį su Tėvyne. Ar pakankamai ją branginame, gerbiame ir puoselėjame? Ar persiėmę svetimomis kalbomis ir papročiais savas tradicijas, tautiškumą ir pačiąTėvynę nustumiame į paraštes?
Tėvynė atstoja viską, kas žmogui brangiausia. Saugų prieglobstį. Artimus žmones, į kuriuos gali atsiremti. Žinojimą, kad tu nesi vienas. Gimtąją kalbą, kurios žodis toks lengvas, spalvingas ir pagavus minčiai. Namus, kuriuose gali gyventi ir tvarkytis kaip tinkamas. Savas senelių ir prosenelių išlaikytas tradicijas. Tėvynė žmogui – vienintelė, kaip ir motina.
Ne visi pasaulio žmonės ją turi.