Naujausios
Prisiminusi tai, nutariau palyginti valstiečių ir dabartinę koalicinę Vyriausybes. Nuo pirmųjų Ingridos Šimonytės moteriausybės, taip vadinamas dabartinis vykdomosios valdžios darinys, darbo dienų susidaro toks įspūdis, kad Tėvynės Sąjunga … prognozavo didesnį rinkėjų pasitikėjimą. Tuomet savo keistomis programinėmis nuostatomis netrukdytų giminiškos politinės jėgos – visų rūšių liberalai.
Dėl moteriausybės blaškymosi galima kaltinti pandemiją ir jos sąlygotą suirutę šalies ūkyje. Dar daugiau. Premjerė ir jos komanda vis užsimena, kad dėl visko kalta dabar ir dar ilgai tokia bus – Sauliaus Skvernelio Vyriausybė.
Tačiau nepamirškime, kad ir ši patyrė, kas yra COVID-19 viruso sukeltos pasekmės. Ir visai tvarkingai stengėsi jas įveikti, nors nuolat pagalius į ratus kaišiojo tos damos, kurioms dabar tenka tęsti anos Vyriausybės pradėtus darbus.
Niekur nedingsi. Valdžią perėmus, problemų sprendimo tęstinumas yra neišvengiamas. Be to, pagal opozicijoje turėtas pareigas dabartinės valdančiosios koalicijos damos galėjo žinoti kiekvieną S. Skvernelio Vyriausybės žingsnį: V. Čmilytė-Nielsen buvo opozicijos lyderė, I.Šimonytė – Seimo kontrolės komiteto vadovė, A. Bilotaitė – Seimo antikorupcijos komisijos pirmininkė. Reikėjo dirbti, ne tik prieš televizijos kameras kritinės meditacijos transe staipytis, neva, viską blogai Aurelijus Veryga daro. Būtų moterys bent pasitreniravusios ir realiai sukūrusios tą mistiškąjį 130 punktų COVID-19 įveikimo planą, kurio per pirmąjį 100 dienų neišvydome.
Praėjusią kadenciją Sveikatos apsaugos ministerijai vadovavo medikas psichiatras, dabartinei – ekonomistas, buvęs Valstybės kontrolierius, į naująją savo darbovietę tarsi vorele atsivedęs dalį buvusios įstaigos vadovybės. Gal dar nepatyrėme viso ministro Arūno Dulkio genialumo ir jis puikiai žino sveikatos apsaugos sistemos specifiką.Tačiau faktai kalba ką kitą. Sergamumas nemažėja, nors šalies viduje jau buvo trošku nuo suvaržymų. Kai tik žiedines Lietuvos savivaldybes buvo galima aplankyti, į Egiptą jų vietinės atmainos viruso, sako, daug pavojingesnio, galėjai drąsiai nuskristi ir “parsigabenti”.
Jokia vidaus reikalų ministrė, papilkėjusiu prižiūrėtojos veidu, neišpuola į nacionalinės TV eterį ir neskanduoja, kad ribojamos išorinės, o ne vidinės turistų gastrolės. Stebiu Agnę Bilotaitę, vis aiškinančią, kas draudžiama ar už ką baudžiama, ir tyliai mąstau, kokios mintys dabar kamuoja Klaipėdos „misių“ rinkimo renginių organizatorius. Tėvynės Sąjungos gražuolei Agnei gi buvo suteiktas uostamiesčio “Mis foto” titulas.
Įdomus faktas – trys istorikai dirba I. Šimonytės Vyriausybėje. Energetikos (Dainius Kreivys), Krašto apsaugos (Arvydas Anušauskas) ir Užsienio reikalų (Gabrielius Landsbergis) ministerijoms vadovauja istorikai.
Kol kas galima vertinti tik vieną bendrą jų istorinį sprendimą – isterišką Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus Ado Jakubausko atleidimą iš darbo.
D. Kreivio „nuopelnus“ Lietuvos elektros tinklų sistemą prijungiant prie ES dar vertinsime. Jau užfiksavome jo nusipaistymą apie „užblokuotą“ Astravo elektrą. A. Anušausko žvaigždžių valanda paaiškės, kai žmogus, turėdamas tokį tiesioginio darbo krūvį Seime ir Vyriausybėje bei patapęs jaunu tėčiu, parašys dar vieną storą, kilograminę knygą ir nė nešnipštelės, gal jam padėjo Genocido centro jaunimas. Apie Užsienio reikalų anūką ką nors geresnio galėsiu pasakyti tik tada, kai išgirsiu bent kartą su nesumeluotomis intonacijomis bei pasididžiavimu balse ištariant šiuos žodžius: „Lietuvos Respublikos įstatymų viršenybė prieš ES“ ir „Mūsų Tauta“.
Įdomi ir keista yra I. Šimonytės Vyriausybės personalinė sudėtis sukauptos patirties klausimu. Tarkime, Aplinkos ministras Simonas Gentvilas dėl darbinės patirties stokos atleido sistemoje ilgiau už jį patį dirbusią pavaldinę Olgą Vėbrienę, nors savuosius administravimo įgūdžius tobulino, tik mojuodamas Klaipėdos miesto tarybos nario mandatu, viešosiose įstaigose ir partinėje veikloje. Aršiu aplinkosaugininku besidedantis asmuo prasčiausiems neturtingųjų automobiliams uždės taršos mokestį ir popins ekologiją…kirsdamas miškus? Kuriozų Vyriausybė!
Ne puikesnis buvo ir S. Svernelio Aplinkos ministras, medžiotojas bei medkirtys Kęstutis Mažeika. Jo prabangioje sodyboje bent laiptų griūvant nesigirdėjo…
Aušrinė Armonaitė – Ekonomikos ir inovacijų ministrė. Jau ryškėja akivaizdus jos konkuravimas su pačia premjere. Vis rungtyniauja moterys, kuri pirma kokią Gerąją Naujieną tautai praneš. Reikia naudotis galimybe susireikšminti, kad jos pačios laisvieji partiniai profesionalai “neapšoktų.” Jau pasigirdo grasinimai, neva, mažos dozės narkotikų dekriminalizavimas ir partnerystės patvirtinimas yra tolesnio buvimo valdančiojoje koalicijoje sąlygos.
Tėvynės Sąjungos, Liberalų Sąjūdžio ir Laisvės partijų valdančioji koalicija – labai šnekus ir ambicingas sambūris. Bet kalbomis ar nuolatiniu blaškymuisi krizės neįveikiamos. Manau, per 100 dienų jau buvo įmanoma susivokti, kad oponavimas iš opozicinių apkasų baigėsi. Reikia įgyvendinti rinkiminius pažadus, skirtus šalies gyventojų daugumai. O šią tikrai ne narkomanai ar kiti netradicinio gyvenimo būdo žmonės sudaro.
Visus I. Šimonytės ministrus, išskyrus susisiekimo – Marių Skuodį – vienija svarbus bruoželis: jie turi didelę patirti visuomeninėje ir politinėje veiklose.
Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje irgi buvo nenusakomas patirtis (pagal tekusias pareigas) turinčių ministrų, labai staigiai pakeistų arba net prezidentinių nepasitikėjimų nepaisiusių: švietimo, mokslo ir sporto (Jurgita Petrauskienė), kultūros (Liana Ruokytė-Jonnson), vidaus reikalų (Eimutis Misiūnas), susisiekimo (Rokas Masiulis).
Analogišką situaciją pastebiu ir I. Šimonytės Vyriausybėje. Čia Trojos arklys – teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska. Ši ministrė yra puikiausias logotipas apgailėtinai Lietuvos teisingumo sistemai.
Susipažinusi su viešojoje erdvėje paskelbta informacija apie visus I. Šimonytės Vyriausybės ministrus pastebėjau dar vieną detalę – joje yra nemažai muzikalių žmonių, muzikos mokyklose baigusių pianino klases. Šis faktas man priminė buvusio Seimo nario, profesoriaus Arūno Gumuliausko pasakojimą, kaip jį į parlamentą išrinktą Valstiečių žaliųjų sąraše priėmė Seimo senbuviai: „Susipažindami jie vis klausinėjo, kiek aš žemės turiu. Nesupratau, kodėl tai vyksta.“
Mielai galiu paaiškinti: jei esi Valstiečių žaliųjų žmogus, privalai būti ūkininku, jei Tėvynės sąjungos – pianistu.
Jokioms partijoms nepriklausančio S. Skvernelio Vyriausybė buvo profesionalesnė, o joje dirbo tik 4 Valstiečių žaliųjų sąjungos ministrai iš keturiolikos. Pats premjeras susitikimuose su rinkėjais demonstravo komunikacinius gebėjimus ir nebijojo auditorijos. Regis jam labiau pakenkė kelio asfaltavimas nei darbas kelių policijoje. I. Šimonytės Vyriausybėje kol kas dominuoja profanai, nors jose ir dirba 8 Tėvynės Sąjungos nariai. Ji pati – nepartinė, kabinetinė politikė, su žmonėmis bendravusi pro pastato ar reklaminio autobusiuko stiklą. Tačiau politologai jau prognozuoja, kad moteriausybės Ingrida – vienintelė Tėvynės Sąjungos galimybė…
Tobulėjimui nėra ribų, o viltis – visų rinkėjų motina.
