Pasirinkimai: karas ar taika? Patriotizmas ar korupcija?

Bibliotekos nuotr.
A. Medalinskas „Lieporių“ bibliotekoje.
Trisdešimt penktaisiais Baltijos kelio metais politologas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio [LPS] iniciatyvinės grupės narys Alvydas Medalinskas vėl sugrįžo į Šiaulius. Anuomet, daugiau nei prieš tris dešimtmečius jis apie Vilniuje įsisteigusį Sąjūdį kalbėjo pirmajame didžiausiame miesto mitinge Saulės laikrodžio aikštėje. Šiandieną vėl nežinomybė ir netikrumas dėl rytdienos. Stabili tik Lietuvos kaimynystė, kuri ne visada būna saugi.

 

 

Dvi dienas Šiauliuose viešėjęs politologas, Ukrainos politikos ekspertas A. Medalinskas atsakė į kelias dešimtis klausimų. „Ar buvo galima karo Ukrainoje išvengti?“ – klausė ir bibliotekoje, Vyskupijos pastoracinio centre susirinkę žmonės.

Politologas papasakojo, kad devyneris metus gyveno Donbase, nuomojo butą Mariupolyje, vėliau Berdianske, todėl labai gerai pažįsta tą šalies dalį, kurią dabar savinasi okupantai. „Ten gyventojai susiskirstę taip: apie 30proc. – prorusiški, tiek pat – lojalūs Ukrainai, o likusiajai , apatiškajai daliai priklauso geresnio gyvenimo ieškotojai. Vakarų partneriams, įvairių šalių analitikams, Ukrainai rengusiems kultūros, švietimo, verslo programas, siūliau investuoti kokius 3 ar 5 milijardus į pramonę, infrastruktūrą tame regione ir pajutę gerovę žmonės nebesiblaškytų. Tačiau svarstymai užtruko. Užklupo pandemija. Vėliau visus projektus sustabdė prasidėjęs karas.“

Labai daug dėmesio susitikimuose buvo skirta dėl karinės paramos vėlavimo. „Netikėtai paaiškėjo, kad Europoje labai sumažėjo karinės pramonės. Ji nepajėgi net žadėto milijono kovinių sviedinių Ukrainai pagaminti. Besiginantieji sulaukė tik trečdalio žadėto krovinio. Be to, agresijos pradžioje, kai iš Kijivo buvo išsiųsti visi užsienio šalių diplomatai, buvo netikima, kad šalis gebės pasipriešinti antrąja kariuomene pasaulyje laikomai Rusijos armijai. Ir pradinė parama buvo tokia – Vokietijos atsiųsti šalmai ir liemenės bei prieštankiniai ginklai. Dabar jau siunčiama ir sunkioji ginkluotė, tačiau vis dar yra „pribraižyta raudonųjų linijų“, t.y. neduodami toliašaudžiai pabūklai, kancleris Olafas Šolcas kategoriškai atsisakė į Ukrainą siųsti toliašaudes „Taurus“ raketas.“

Bendraudamas su žurnalistais, susitikimuose su Šiaulių gyventojais, pakeliui iš vienos salės į kitą, Medalinskas nepaleido iš rankų mobiliojo telefono, sekė įvykius Ukrainoje ir pasaulyje. Jam nuolat skambino Lietuvos ir kitų ES valstybių žiniasklaidos atstovai, kolegos politologai ir dalijosi informacija, prašė komentarų. Ukrainos eksperto socialiniuose tinkluose buvo nuolat atnaujinami įrašai. Net iš kažkelinto „Šiaulių“ viešbučio aukšto fotografuotomis nuotraukomis spėjo veidaknygėje pasidalinti, parašydamas: „Saugiausias Lietuvos miestas.“

„Dar niekada lietuviškajai auditorijai taip nerūpėjo klausimas, ar ateis karas ir į Lietuvą. Gal tik neseniai NATO generolo Hodžeso pavardę įsiminę žmonės klausė, ar tikrai lietuviams dvi savaites teks gintis patiems, kol ateis kas į pagalbą“,– pastebėjo A. Medalinskas.

Visose auditorijose politologas pateikė tokią versiją: „Lietuva šiandien yra daug saugesnė nei prieš Ukrainos užpuolimą. Manoma, kad prieš dvejus metus ant Putino stalo buvo du planai – pulti Ukrainą ar Baltijos šalis. Pasirinkta gynybiniam aljansui nepriklausanti valstybė.“

Ir čia pat politologas priminė, kaip karo išvakarėse, 2021 metų gruodį, Putinas pareikalavo atitraukti NATO iš Rusijos pasienio valstybių. Kolektyvinio saugumo organizacija tuomet įsivėlė į diskusijas su diktatoriumi, užuot griežtai pareiškusi, kad nekalba ultimatumų kalba.

„Putinas puola silpnesnius. NATO valstybės turi būti pasiruošusios atgrasymui, o ne įvairiems pasipiktinimams, smerkimams ir pan.“, – sakė A. Medalinskas.

„O kur didesnė korupcija? Ukrainoje ar Lietuvoje“, – domėjosi mūsų tautiečiai. „Ukrainoje, – atsakė A. Medalinskas. – Ten didesnė valstybė“.

Susitikimuose kalbėta lietuvių ir rusų kalbomis. Pačios sunkiausios diskusijos vyko su asociacijos „Karpatai“ nariais. Šioje organizacijoje yra daug ukrainiečių, atvykusių 2022-ųjų kovą, iš karto po karinės Rusijos invazijos.

Žmonės dėkojo Lietuvai, guodėsi, klausėsi kiekvieno A. Medalinsko žodžio apie tas vietas, kur butą nuomojosi pats politologas ir kurioje gatvėje jie iki karo gyveno, vieni kitiems rodė savo namų, artimųjų nuotraukas, apraudojo žuvusius šeimos narius.

“Jūsų tokia maža šalis, tačiau mus remiate labiausiai pasaulyje“, – lūžtančiu balsu kelis kartus pakartojo moteris, evakuacijos metu netekusi sūnaus ir paauglio anūko.

“Mums iš Mariupolio išvažiuoti turėjo padėti lietuvis režisierius, bet jį nužudė...“, – tyliai tarstelėjo. Ir supratau, kad karo metu pasaulis tarsi susitraukia.