Kokia lietuviškosios „Eurovizijos“ vizija?

Regina MUSNECKIENĖ
Ateinantį šeštadienį vyks jau trečioji atranka į „Eurovizijos“ pusfinalį. Į ją susispietė vien stiprūs, žinomi atlikėjai. Beje, tarp jų ir pora Šiaulių krašto dainininkų – iš Kelmės rajono kilusi šiaulietė Živilė Gedvilaitė ir Akmenės rajone gyvenantis Vladas Chockevičius.

Tikėtina, kad trečiosios atrankos dalyviai bus pasirinkę geras, bent jau lietuviškosios „Eurovizijos“ vertas dainas. Deja, iš dvylikos į pusfinalį jų pateks tik šešios.

Kas nulėmė būtent tokį dalyvių suskirstymą į grupes? Burtai? Jų pačių pageidavimai? Ar dar kitos priežastys? Man asmeniškai – neaišku. Gal pernelyg menkai išmanau apie tokių konkursų virtuvę?

Tačiau aišku viena, jog pogrupiai, kuriuose varžosi po keliolika pretendentų vykti į didžiąją „Euroviziją“ sudaryti nelogiškai. Pirmosiose atrankose beveik nebuvo įsimintinų dainų. O ir daugelis atlikėjų – menkai žinomi. Žinomesnieji iš karto kilo į pirmąsias vietas. Kilo ir tie, kurie turi daugiau draugų, už juos pabalsavusių.

Ateinantį šeštadienį nutiks taip, kad pusė profesionalių scenos vilkų liks už pusfinalio borto. Kyla klausimas, kodėl kai kuriems atlikėjams suteikta privilegija varžytis su silpnesniais priešininkais ir lengvai patekti į tolesnį etapą, o kitiems nulemta rungtis su savęs vertais scenos vilkais? Negi patys atlikėjai to norėjo?

Galiausiai taip suskirsčius pogrupius – mažesnis šansas į tolesnį etapą patekti ir gerai dainai. Juolab, kad ir iš profesionalų sudaryta komisija dažniausia atmeta lengvai įsimenamas, melodingas dainas. Su tokiomis visiškai paprastomis dainomis „Euroviziją“ laimėjo norvegas Aleksandras Rybakas, vokietaitė Lena ir dar ne vienas atlikėjas.

Vienas kolega socialiniuose tinkluose išdėstė savo nusivylimą šių metų euroviziniu repertuaru. Iki šiol skambėjusias dainas pavadino pagrabinėmis. Gal tai pernelyg tiesmukas žemaitiškas palyginimas, bet tiesos jame yra. Galbūt mes, vyresnioji karta, kai ko nesuprantame. Gal mūsų muzikinis skonis ne taip moderniai išlavintas...

Bet mes kaip ir daugelis visų kartų žmonių turime klasikinį supratimą apie dainą. Daina privalo turėti gražią, lengvai įsimenamą melodiją ir gerą, prasmingą tekstą. Tuomet jos klausysis ir jaunas, ir senas, linguos jai į taktą, o gal net dainuos kartu, kaip dainuodavo ir lig šiol tebedainuoja Algimanto Raudonikio, Teisučio Makačino ir kitų iškilių Lietuvos kompozitorių dainas. Man regis ir „Eurovizijos“ konkurso užduotis išrinkti pačią geriausią dainą, kuri taptų populiari visoje Europoje, kurią dainuotų.

Atrankų į „Euroviziją“ komisijos nariai mėgsta pabrėžti, jog šis konkursas nėra vokalo konkursas. Tai yra dainos konkursas. Tai ir rodo įvairiausios grupelės, berniukai ir mergelės savo sukurtas dainas. Kurti dabar gali visi. Nėra cenzūros.

Daugybė netikrų poetų „pridaro“ eilėraščių, išleidžia knygas, nes turi pinigų, paskui važinėja jas pristatinėdami po Lietuvą ir vaidina tikrus rašytojus ar poetus.

Tas pats ir su kompozitoriais, kurie neretai drauge yra ir poetai, rašantys tekstus dainoms netgi anglų kalba. Sukūrė vieną kitą dainelę – jau ir žengia į „Eurovizijos“ sceną. Mat, čia gana puiki terpė pasirodyti per televiziją, pasireklamuoti. Juk jau pats lietuviškųjų atrankų į „Euroviziją“ šūkis „Pabandom iš naujo“ tarsi sako, jog gali bandyti ir bandyti...

O taip neturėtų būti! Nes šis svarbus į tarptautinę sceną vienintelę geriausią dainą atrenkantis konkursas tampa gerokai nykesniu ir skurdesniu už „Muzikinę kaukę“, „Lietuvos balsą“ ir kitus eilinius Lietuvos televizijų rengiamus konkursus.

Nesakau, kad nereikia leisti pasireikšti pradedantiems kūrėjams ir atlikėjams. Reikia! Televizijose dažniau galėtume matyti netgi meno saviveiklos kolektyvų, kurie kartais dirba labai profesionaliai, turi užslėptų, neišsipildžiusių talentų, o jų atliekami kūriniai puikiai atitiktų nemažos grupės žiūrovų skonį. Tačiau ir pirmųjų ir antrųjų pasirodymams turėtų būti skirtas kitas laikas ir kita vieta. Tam reikėtų specialių laidų, kurias surengti nebūtų labai sudėtinga.

O jeigu jau norime sužibėti europiniame televizijos konkurse, dainas sukurti turėtų ne pradedantys, o profesionalūs, populiarumą jau užsitarnavę Lietuvos kompozitoriai. Tas dainas privalėtų atlikti balsingi, profesionalūs vokalistai, nes geras kūrinys padeda vokalistui, o puikus vokalas gali talentingiau atskleisti kūrinį.

O Lietuva juk turi visko – ir talentingų kūrėjų, ir puikių balsų. Tik kartais jie lieka užribyje, nes yra toliau nuo televizijos, nuo prodiuserių ir režisierių. Mat, daug ką lemia pažintys, nuolankumas ir tikra ar bent apsimestinė pagarba žinomiems prodiuseriams. Jau nesyk atsitiko taip, kad puikios, prasmingos, sėkmę Lietuvai galėjusios atnešti dainos ir išskirtinai talentingi jų atlikėjai neperžengė atrankų superfinalo barjero. Ir Norvegijoje televizijos konkurse „Balsas“ visus mokytojus nustebinusi lietuvaitė Goda Levickaitė vargu ar būtų taip pribloškusi lietuviškųjų konkursų komisiją...

Kartais atrodo, jog įvairiuose televizijų konkursuose ir laidose tarsi prisibijoma talentingesnių, profesionalių žmonių. Gal kai kurie prodiuserių nepelnytai į aukštumas iškelti vadinami mokytojai arba komisijos nariai tiesiog neturėtų ką tiems talentams pasakyti, nežinotų ko dar gali juos pamokyti. Nes konkursų dalyviai už juos talentingesni.

Praėjusį savaitgalį suglumino ir nustebino „Lietuvos balso. Kartos“ konkurso komisija, kai per akląsias perklausas nė vienas mokytojas neatsisuko žinomam dainininkui, aktoriui ir režsieriui, prodiuseriui, rašytojui Aleksandrui Makejevui, kartu su jauna miuziklų aktore atlikusiam savo dainą.

Mokytojai teisinosi pamanę, jog kažkas profesionaliai pamėgdžioja atlikėją. Bet ir profesionalus pamėgdžiojimas reiškia talentą. Ar ne gebėjimu pamėgdžioti žvaigždes išgarsėjo Maksimas Galkinas?

O gal mokytojams patiems kas nors negerai su klausa? Juk dažna virtuvėje šeimininkaujanti moteris, nė nematydama televizoriaus ekrano, atskirtų, jog čia dainuoja Makejevas.

Tai ne pirmas ir ne vienintelis kartas, kai profesionalai neįvertinami. Matyt, tiek „Eurovizijoje“, tiek kituose konkursuose reikėtų daugiau objektyvesnių ir profesionalesnių vertintojų. Aukštosios mokyklos, tikriausiai, rengia ir profesionalius muzikologus, ir literatūrologus. Tačiau jie menkai reiškiasi viešojoje erdvėje. Plačiajai visuomenei žinomas tik vienas kitas. Ir tai išgarsėjęs ne kasdiene, nuolatine savo profesine veikla, o rodydamas veidą televizijoje.

Ir apskritai daugelyje muzikinių televizijos laidų gerus atlikėjų pasirodymus gadina neprofesionalus komisijos narių plepėjimas, žinovo tonu sakomi elementarūs tauškalai, nuogų kūno dalių demonstravimas ir kvailas maivymasis.

Kur dingo išmintingi, profesionalūs kritikai?