Naujausios
Kieno įrankis yra Arūnas Valinskas?
Keistai užvakar sukrito skirtingi interviu skirtinguose nacionaliniuose dienraščiuose: „Lietuvos ryte“ — pokalbis su socialdemokratu G.Kirkilu, “Lietuvos žiniose“ — su konservatoriumi A.Kubiliumi, o “Respublikoje“ — su prisikėlusiu, parpuolusiu ir vėl besike liančiu A.Valinsku.
Atsitiktinumas? O gal ne. Gal tai Dievo pirštas „Who is who?“ Žemiškai šnekant: “Kas yra kas Lietuvoje“? Velniai žino–kaip sukrito, taip bus gerai.
O gal viskas dar paprasčiau. Galbūt visuomenė ir žiniasklaida pagaliau išsikristalizavo. Nebereikės žmonėms spėlioti, kam priklauso tas ar kitas laikraštis? Kieno interesams savininkai atstovauja?
Gana spėlioti. Verčiau pasidžiaukime: jeigu jau tokia Viešpaties valia, mūsų visų laukia įdomios ir įspūdingos dienraščių rungtynės. Ne tik dėl skaitytojų simpatijų, bet ir dėl rinkėjų palankumo. Ir tai yra nuostabu. Kur daugiau, jei ne ginčuose, gimsta teisybė.
Kodėl „Lietuvos rytui“ mielas G.Kirkilo sugrįžimas, o “Lietuvos žinioms“ — A.Kubilius, savo skaitytojams paaiškins garsūs apžvalgininkai, žurnalistai, politologai, redaktoriai ir visuomenės veikėjai R.Valatka ir V.Vasiliauskas. Abu yra žodžio meistrai ir turi kur pasisakyti. Kol kas.
Gi „Respublika“ dabar pamėgins apibrėžti A.Valinsko apibrėžimą: kaip ir su kuo jis valgomas? Ogi labai paprastai. Su druska, su pipirais, su psichoanalitikais, su būrėjom ir žiniuonėm, su dainom ir su šokiais, su pasityčiojimais ir su pasigardžiavimu. Žodžiu, visaip. Taip jam ir reikia.
Tauta dar nepamiršo, kaip jis pats televizijoje šaipėsi iš politikų. Ne visada skoningai, ne visada subtiliai. Viskas sugrįžta. Ir ištransliuotas gėris, ir blogis. Jeigu jam tektų vis dėlto grįžti į televiziją, ko gero, jis jau nebebūtų tas pats Valinskas.
Kodėl jis mums parūpo? Lengviausia atsakyti jo paties stiliumi: „Respublika“ padeda A.Valinskui todėl, kad ji per visą savo gyvenimą stengėsi apginti ir apsaugoti silpnuosius: puolamus, ujamus, skriaudžiamus. Ar rasite šiandien kitą kokį veikėją, kurį kasdien, nuo ryto iki vakaro, šitaip kapotų visos TV bei radijo stotys?
Deja, nepaisant visų pastangų kol kas jam nepateiktas nė vienas kaltinimas, kurį jis būtų padaręs po to, kai tapo Seimo pirmininku. Visos nuodėmės iš praeito šou gyvenimo: ne ten dainavo, ne su ta šoko, ne ten investavo, ne su tais susidėjo. Įdomiausia, kad viskas nufilmuota. O tai reiškia, kad naudojama vieša informacija. Viską, ką darė Valinskas, darė prieš kameras, todėl savo laiku viskas buvo per TV demonstruota. Vadinasi, visuomenei visa tai buvo žinoma prieš rinkimus.
Deja, prieš rinkimus buvo tyla. Ko laukė TV žinių ir spec. tarnybos? Kol pats suklups? O gal–kol puls į Kirkilo glėbį, ką, beje, išsijuosę prognozavo žymūs žurnalistai, apžvalgininkai, politologai, redaktoriai ir visuomenės veikėjai (pavardžių neminėsime). O kai nesulaukė, kai sistema juo nusivylė, tuomet ir pradėjo narstymus po kaulelį nuo pat gimimo.
„Respublika“ irgi dažnai neįsipaišo į įvairias schemas bei sistemas. Savo kailiu žinom, kas už tai būna: revizijos, teismai, šmeižtai, šūviai, gaisrai sodybose. Todėl suprantame ir užjaučiame politikos naujoką A.Valinską, kuriam dar visas gyvenimas prieš akis.
Netgi jo arogancija mums suprantama. O kaip kitaip elgtis su žurnalistais, kurie it pasiutę puola žeminti savo pašnekovus, net nediskutuoja, o loja, bijodami patys apsijuokti prieš visą Lietuvą dėl savo kompetencijos stokos, todėl ir skuba kuo greičiau nutraukti pašnekovą, pasigirdus bent kiek protingesniam atsakymui. Kaip elgtis tokiais atvejais save gerbiančiam žmogui? Verkti? Atgailauti? Kartu loti? Žurnalistui kojas bučiuoti?
Deja, belieka slėptis po arogancijos kauke ir stengtis nenusižeminti iki žurnalistų lygio. Todėl, susidūręs su žodžio kišenėje neieškančiu Valinsku, dažnas žurnalistikos grandas ne juokais sutriko. Suprantama. Šitiek laiko buvo įpratę, kad tiktai jų kiti privalo bijoti.
Šia prasme politikoje pasirodžius A.Valinskui akivaizdžiai pasikeitė žurnalistų ir politikų bendravimo tonas. Vis rečiau beišvysi politiką, kuris, iškviestas ant kilimėlio į TV studiją, gailiai rypuoja į taktą visa žinančiam laidos vedėjui, o atsisveikin damas palieka po savęs balą... Ar pamenate, kaip buvo prausiamas ekspremjeras G.Kirkilas? Gėda būdavo ne dėl jo, o dėl valstybės, kuriai jis atstovauja. Kažkoks prasikaltęs darželinukas. Malonu, kad to nepaveldėjo bent vienas iš trijų Lietuvos pareigūnų — A.Valinskas.
Sutikite, jog vien dėl to vertėjo balsuoti už A.Valinską. Ne mažiau svarbūs ir jo pirmieji žingsniai politikoje. Todėl, kad jie konkretūs. Prieš rinkimus visi pliurpia apie valdymo išlaidų mažinimą, bet būdami valdžioje viską pamiršta.
O Valinskas kaip sakė, taip ir padarė. Pareikalavo sumažinti algas per pusę. (Tiesa, išsyk nepavyko.) Artimiausioje sesijoje sieks, kad parlamentarų skaičius sumažėtų iki 125. Be to, skelbia moratoriumą vagystėms. Be to, daiktus vadina tikrais vardais: v agis yra vagis, o melagis — melagis. Nelabai diplomatiškai, užtat aiškiai ir visiems žmonėms suprantamai. Jokių dviprasmybių.
Ar gali įsivaizduoti geresnį įrankį savo siekiams įgyvendinti Lietuvos gyventojai? Įsivaizduoti gali, bet praktiškai šiuo metu politikoje jų nėra — ir kairieji, ir dešinieji, ir centristai jau įvairių projektų parišti. Todėl nieko konkretaus padaryti negali.
Beje, „įrankis“ nėra blogas žodis. Ypač jeigu jis skirtas darbui. Svarbiausia — kieno rankose.
A.Valinską tauta išsirinko. Kol kas jis tarnauja tautai.
Dažnas žmogus, pats to nenutuokdamas, tampa savo įvaizdžio vergu. Nenuvilkite ir nenusivilsite.