Naujausios
KOMENTARAS
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Autobusas neria iš Kelmės į Šiaulius. Keleiviai sėdi tylūs ir santūrūs. Griaudėja tik vieno vyriškio balsas. Apvalaus veido garbanotų plaukų kokių keturiasdešimties metų vyras nuolat maigo mobilųjį telefoną. „Labas. Važiuoju į Šiaulius. Būk namie — aš pas tave užeisiu. Važiuoju mokytis. Bet darbų saugos mokytojas — geras. Neisiu į pamoką.“ Užsisakęs į svečius pas kažkokį subjektą, vyras “derina“ kitus reikalus. Skambina mokytojams: “Mokytojau, čia Sigis skambina. Noriu tau pasakyti, kad nespėsiu į pamoką. Dabar važiuoju iš Rygos.“
Sigis, matyt, Darbo biržos į kursus pasimokyti profesijos pasiųstas bedarbis. Darbo birža jam sumoka už kelionę iš Kelmės į Šiaulius ir už mokytojų darbą. Veikiausiai, dar moka ir stipendiją idant darbingo amžiaus vyras integruotųsi į darbo rinką. O jis integruojasi į šiauliečio pažįstamo, o gal giminaičio namus. Toliau maigo telefoną ir rėžia melagystes.
Apie neva grįžimą iš Rygos Sigis pakartoja dar kelis kartus — vis kitiems mokytojams. Tiesa, prieš tai skambina savo bendramoksliams, teiraujasi mokytojų telefono numerio.
Keista, bedarbis, o visą kelią iki Šiaulių gali sau leisti kalbėti telefonu. Galvoje knibžda klaustukai. Koks tuomet šis vyriškis tėvas? Ko jis gali išmokyti savo vaikus?
***
Tame pačiame autobuse sėdi kukli pradinukų mokytoja. Jos niekas nesiunčia įsigyti papildomos specialybės. Neapmoka jai kelionės. Moteris tai daro pati iš kuklios pradinukų mokytojos algos. Pirmąjį diplomą pelnė atkaliu mokymusi. Tačiau jaučia, jog pradinukų nuolat mažėja, o šios specialybės mokytojų Kelmės rajone netrūksta. Po kelerių metų gali netekti darbo. Tad iš anksto rūpinasi — universitete siekia dar vieno — logopedės diplomo.
Išvažiuoti į paskaitas — sudėtinga, tenka derintis su darboviete. Už mokslą reikia mokėti. Prieš egzaminus mokosi naktimis. Tokia dar vieno mokytojos diplomo kaina.
***
Mažo miestelio komunaliniame bute rado negyvą muzikantą. Pavargo širdis. Muzikantas gyveno vienišas. Tik sulaukęs aštuoniasdešimties gavo komunalinį butą. Anksčiau glausdavosi kultūros namuose, pas draugus ir pažįstamus. Kai žmogelis gavo butą, miestelėnai kuždėjosi, jog jis beveik nieko nevalgo. Kol glausdavosi pas svetimus, jį šeimininkės pamaitindavo. Užsidaręs savo bute senolis pats valgio nevirdavo. Perkąsdavo, kas pakliūva po ranka.
Užtat buvo sutaupęs aštuonis šimtus litų. Tvarkingai sudėliojęs kupiūras į išplautą kefyro pakelį. Dar krūvelė ir pasenusių, jau nebegaliojančių rublių. O pensijos iš viso nebejudinęs. Pervesdavo į sąskaitą. Pinigai taip ir gulėjo banke. Susidarė beveik dešimt tūkstančių. Pats pramisdavo iš to, ką užsigrojęs ir užsigiedojęs. Maži tebuvo mažo žmogelio poreikiai. Gebėjo jis nekreipti dėmesio į šiandieninius gyvenimo standartus. Mokėjo nuo jų atsiriboti.
O štai šešiasdešimt hektarų žemės valdantis ūkininkas atvažiuoja seniūnijon reikalauti miltų ir makaronų. Esą iš žemės maža naudos.
***
Kaime Užgavėnių šventė. Aikštėje dalija blynus. Šventė ir Pitliui. Gavęs šilto valgio keturiasdešimtmetis vyras šokinėja iš džiaugsmo. Mažai kas težino jo vardą ir pavardę. Nuo vaikystės vadina Pitlium. Neseniai jis sugrįžo iš kalėjimo. Atsėdėjo penkiolika metų už jaunos mergaitės nužudymą. Daugelis netikėjo, kad lėtas, taikus, užguitas vaikis galėjo taip pasielgti. Esą atsėdėjo už kažką kitą. Kai kurie tikėjo. Ir bijojo, kai išgirdo kalbas, kad Pitlius sugrįžta. Esą visus išmuš.
Pitlius sugrįžo į apleistus ir apvogtus tėvų namus. Jiems iškeliavus Anapilin, čia šeimininkavo visokie vargetos ir girtuokliai. Kaimas laukia naujų įvykių. Tačiau miestelyje tylu, ramu. Seniūnijos darbuotojos priregistravo Pitlių , kad gautų bent kokią pašalpą. Turės pinigų malkoms ir maistui. Tik Pitlius apsieina ir be pašalpos. Nukulniuoja lig sąvartyno, parsineša kelis butelius, parduoda, nusiperka batoną — taip ir gyvena. Tokie maži, be smurto ir vagysčių patenkinami Pitliaus poreikiai.
***
Nuo aukštų banko laiptų leidžiasi garbaus amžiaus Pakražančio kaimo ūkininkas. Klausiu, kaip begyvena. „Penkiais tūkstančiais mažiau pajamų negu pernai, — skėsteli rankomis. — O ką darysi? Reikia gelbėti valstybę. Išgyvensim. Kiek mums seniams bereikia? Esu dar ne taip vargęs. Kai buvau septyniolikos, su broliu vienais bateliais dalijomės. O dabar — gali sakyti ponai. Kad tik karo nebūtų.“