Naujausios
Emigruoti negalima pasilikti
Gediminas Jakavonis
Kur dėti kablelį?
Žinant, kad kiekvienos valstybės svarbiausia nacionalinė vertybė vis dėlto yra žmonės, kiek ironiška tai, jog šiandien jau sunku pasakyti, kiek lietuvių yra likę gyventi Lietuvoje. Oficiali statistika skelbia, kad mūsų yra 3,3 mln., Marijonas dainavo, kad 3 mln., o pikti liežuviai plaka, kad nebėra net ir tiek.
Žinoma, pasaulis juda jau nuo akmens amžiaus — žmonės visada ieškojo, ieško ir ieškos šiltesnės vietos po saule ir tai normalu. Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje per metus juda apie 200 mln. žmonių, t.y. 3 proc. visos žmonijos. Tačiau tai, kad Lietuvoje šis rodiklis viršijamas net 5-6 kartus nėra normalu.
Skaičiai kalba, jog praėjusiais metais pagal išvykusių gyventojų skaičių mes netekome tokių miestų, kaip Druskininkų ir Lazdijų sudėjus kartu, o išliekant tokioms pačioms tendencijoms šių metų pabaigoje neteksime Telšių arba, esant blogesniam scenarijui, Utenos.
Remiantis EUROSTAT analize, jei niekas nepasikeis, 2060 m. mūsų šalyje gyvens tik 2,5 mln. žmonių. Tačiau kas skatina tokio milžiniško masto tautiečių išvykimą, kokios tikrosios šio nesibaigiančios emigravimo priežastys?
Emigracijos fenomenas mūsų šalyje atsirado dėl daugybės priežasčių, tačiau jas visas galima priskirti vienai iš dviejų kategorijų — objektyvių vidinių ir subjektyvių išorinių. Prie pastarųjų aišku reikia priskirti įstojimą į Europos Sąjungą bei kai kuriuos kitus mūsų mažą šalį stipriai įtakojančius globalinius procesus.
Pavyzdžiui, retas turbūt galėtų paneigti, jog XXI amžius — tai tautų kraustymosi epocha. Tai kas vyko 5-7 amžiuje žlugus Romos imperijai, vyksta ir dabar. Visgi dabartinis globalizacijos procesų „varomas“ “tautų kraustymasis“ įgauna kur kas didesnį pagreitį. Jo potencialas augantis, o variklis veikia visu pajėgumu.
Kodėl? Technologijos. Anksčiau Kiniją ar Ameriką nuo Lietuvos skyrė tūkstančiai kilometrų, o dabar tik keliolika valandų skrydžio lėktuvu. Taigi emigracija tapo paprasta, lengvai pasiekiama, o žinant, kad kažkas (ne taip netoli) gyvena daug geriau nei tu ir geidžiama. Po įstojimo į ES tam atsivėrė visos galimybės.
Tačiau iš kur tas troškimas emigruoti? Manau atsakymas paprastas — propaganda. Tik toks žodis ateina į galvą prisimenant, kokiu būdu mums buvo pristatomi ES privalumai stojimo į sąjungą agitacijos metu, po įstojimo ir, beje, didžiąja dalimi tebėra pristatomi šiandien.
„Galimybė išvažiuoti“, “galimybė studijuoti svetur“, “galimybė užsidirbti svetur“, “galimybė siekti karjeros svetur“, “galimybė gerai gyventi svetur“ ir dar daugybė galimybių, tačiau visos jos kažkodėl “svetur“. Šios “tiesos“ buvo kalamos į mūsų galvas tiek ilgai, kad nenuostabu, jog netrukus kone visi pradėjome šią “galimybę“ svarstyti. Ir kaip nepradėsi, ypač kai kiti ES ir mūsų “politikierių“ mums į veidą pūsti rožiniai dūmai ėmė sklaidytis niūrios realybės akivaizdoje — žadėti užsienio investuotojai mus pamiršo, lauktos reformos neatėjo, daugybė vadinamųjų “europinių“ pinigų iššvaistyta, galų gale atėjo ir krizė.
Dūmai išsisklaidė, sapnas baigėsi, o daugeliui žmonių tapo matoma tik viena „galimybė“, galimybė — emigruoti. Tačiau jų kaltinti negalima, juk emigracijai pakako (ir, deja, vis dar pakanka) ir objektyvių priežasčių. Visgi labiausiai nerimą kelia tai, kad pastaruoju metu išvykstančiųjų srautai keičiasi kokybiškai — vis dažniau išvyksta jauni žmonės arba šeimos, o tai reiškia, kad prarandamas labiausiai gyvybingas visuomenės sluoksnis.
Prie jaunų žmonių emigracijos neabejotinai prisideda skubotai priimta mokslo ir studijų reforma — išaugusios studijų kainos, ta pati nepakitusi mokslų kokybė. Didelės įtakos tam turi ir drastiškai sumažėjusios įsidarbinimo perspektyvos. Todėl negalima kaltinti jauno studento, kuris net ir mokydamasis aukščiausias balais gauna 130 Lt stipendiją, gyvena šaltame bendrabutyje ir vos besuduria galą su galu dėl to, kad nemato perspektyvų gimtojoje šalyje ir svajoja išvykti į užsienį.
Faktas lieka faktu — žmonės vyksta ten kur geriau, tačiau tai nereiškia, kad „geriau“ negali būti čia, Lietuvoje. Jie neišvyktų jei matytų perspektyvą mūsų šalyje.
Tokiame kontekste faktas, jog iki šiol neturime fokusuotos valstybės strategijos arba bent konkrečių politinių priemonių nukreiptų į emigracijos stabdymą paprasčiausiai kelia pasibaisėjimą. Reikia tarptautinių pavyzdžių?
Paimkime, kad ir mūsų kaimynus estus, kurių nacionalinėje saugumo strategijoje pirmu punktu įvardijamas–estiškumo išsaugojimas, pas mus deja toks supratimas paprasčiausiai neegzistuoja. 2009 m. Vyriausybės ataskaitoje emigracijos temai skirti vos keli sakiniai. Baisiausia, jog valdančiųjų dėmesio nesusilaukia net pavieniai aktyvistų projektai.
Žinomas Lietuvos dainininkas Romas Dambrauskas neseniai paatviravo, jog jam kartu su šviesaus atminimo „Vairo“ atlikėju Edmondu Čivinsku bei aktore Nijole Narmontaite organizuojant į užsienyje gyvenančius lietuvaičius nukreiptą projektą “Cafe emigrant“ vienintelė pagalba iš Lietuvos vyriausybės buvo oriniai pažadai. Esant tokiai situacijai kokia čia dar gali būti kalba apie valstybinę strategiją.
Galbūt keistas palyginimas, tačiau dabartinė situacija daug kuo primena skaudžius praeities įvykius, kuomet mūsų žmonės buvo vežami iš Lietuvos į tremtį tolimuose kraštuose. Aišku dabar niekas vagonais priverstinai neveža, tačiau dar labiau akivaizdu ir tai, jog skirtingai nei tada — niekas ir nesipriešina.
Faktas lieka faktu — jei ir toliau bus vykdoma, tokia „politika“ daugiau trėmimų neprireiks — tauta išvyks pati, tačiau skirtingai nei ištremtieji okupacijos metais niekada nebesugrįš. Aišku, visada bus patriotų — žmonių, kurie niekada iš Lietuvos nevyks net jei išsiveržtų ugnikalnis, tačiau ar bus jiems kur dirbti, mokytis, klestėti?
Taigi ką daryti? Atsakymas nesudėtingas — vienodai svarbu tiek atsigręžti į jau išvykusius, neprarasti su jais ryšio, bendrauti, puoselėti lietuviškumą bei norą vieną dieną sugrįžti, tiek rūpintis dar neemigravusiais sukuriant jiems geresnes sąlygas pasilikti savo tėvynėje ir kurti čia savo ateitį.
Tam pasiekti pirmiausias reikalinga visiems aiški ir suprantama darbo vietų kūrimo programa, todėl milžinišką reikšmę turi vidutinio ir smulkiojo verslo skatinimas. Tik taip galima žmonėms sudaryti normalias gyvenimo sąlygas jų šalyje. Tačiau nors atsakymas ir nesudėtingas, jis reikalauja veiksmų, o ne užsitęsusios dabartinės pažadų, meilių žodžių ir verslo smaugimo politikos mišinio.
O tuščia vieta, kaip žinia, ilgai nelieka. Jau dabar krenta į akis paradoksas, jog Lietuvos sostinėje ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti lietuviškų patiekalų restoranus bei kavines, o kinų restoranų — jau daugiau nei pusšimtis.
Galima tai vadinti kultūrine invazija, bet klausimas yra vienas — kas atsitiks su Lietuva ir toliau vyraujant tokioms tendencijoms? Vakarų ir kitų valstybių pavyzdžiai (pvz.: Jugoslavija, Rusija, Prancūzija, PAR) parodė jau ne kartą, kad multikultūriškumo ir vadinamosios tautų draugystės įdėjos nors ir skamba labai gražiai realiame gyvenime pasiteisina retai, o kartais net ir priveda prie labai skaudžių pasekmių — nuo nesutarimų dėl religinių simbolių iki radikalaus islamo pakilimo, terorizmo bei valstybių griūties.
Šiuo metu keičiasi visų valstybių etninė sudėtis — dabar net sunku pasakyti, kaip po 20 metų pakis Vakarų valstybės ir ES, po 20 metų jos jau gali ir nebebūti — šie procesai nuo mūsų nepriklauso. Visgi, kokia bus Lietuva, didžiąja dalimi priklauso tik nuo mūsų.