Naujausios
Didžioji Aliaus kaltė
Labai pamokanti istorija apie tai, kas atsitinka, kai neatliekame pilietinės pareigos ir nusišaliname nuo politinio savo šalies gyvenimo
Petras DARGIS
http://petras.blogas.lt
Mano kaimynas Alius Sakinis su visais visada sutardavo. Kai susitikdavo turguje arba šiaip sueidavo paasmenuoti valdžią, jis palaikydavo tvirtą visuotinę nuomonę: valdžia yra tam, kad padėtų nunerti kailį.
Ką nors pirkdamas, jis labai gudriai numušdavo kainą:
- Šimtas litų už tokį maišelį? Nebūk premjeras, nuleisk bent dešimt!
Užtat parduodamas visada buvo tvirtas kaip Gedimino stulpai:
- Čia tau ne Seimas, dykai į lovį niekas nepils!
Pasijutęs nereikalingas kaip prezidentas, jis apsisukdavo ir pasitraukdavo–tuo skyrėsi nuo prezidentų. O kai reikėdavo ką pasiskolinti, mušdavosi į krūtinę:
- Pažadu kaip prieš rinkimus: rytoj pat sugrąžinsiu!
Visi juokėsi, skolino ir nereikalavo grąžinti–juk pažadas buvo ant juoko. Tačiau Alius kartais grąžindavo–tuo jis skyrėsi nuo tikrųjų politikų.
Niekas labai nepyko, kai praeitą rudenį, berods spalio ar lapkričio mėnesį, jis pasileido per kaimą žadinti žmones ir kviesti į rinkimus. Pabeldžia į duris, stebisi: ar tu dar nepakilęs? Tokia diena, o tu miegi? Eime, išsirinksim ką nors!
Tada niekas nieko stipresnio nesakė–užtrenkdavo duris, ir tiek agitacijos. Kitą būtų pasiuntę kur nors į vyriausybę, o Alių... Pajuokauja kartais kvailai, bet visgi geriau nei nieko.
Dabar viskas pasikeitė.
Staiga pasidarė rūgščiau, negu tada, kai buvo labai rūgštu.
Visi tapo pikti ir ėmė skersuoti į Alių.
Alius turguje perka ką nors, mėgina pasiderėti, o jam teškia grubiai, nekaimyniškai:
- Numušk akcizą–numušiu kainą! Akcizą tau, o ne nuolaidą!
Tarsi tą nelaimingą akcizą Alius pakėlė!
Eina pas kitą, o tas meta iš tolo:
- Kaip tau–su PV-emu! Kokį užsišaukei, tokį turi.
Kitas nuo grąžos jam nusuka kelis litus ir sako įžūliai:
- Mokestis nuo honoraro. Padėsiu į krizės fondą.
Ir deda sau į kišenę.
Ne turgus, o vyriausybė! Ne žmonės, o kažkokia opozicija!
Kiti gatvėje suka nosį kaip nuo finansų ministro.
Kas atsitiko?
Vakare jis užėjo pas mus. Toks pasimetęs, liūdnas–tarsi ne Alius Sakinis.
Mudu su kaimynu kaip tik sėdėjom už stalo ir inteligentiškai raitėme antrą ką tik rūkytos dešros elipsę–reikėjo patikrinti, ar jau išrūkusi ta geometrinė forma. Man nė į galvą neatėjo pasodinti Alių prie stalo ir pakviesti prie degustacijos.
- Paskambink ir pasakyk savo premjerui, kad mes dar turim dešros,–pasakiau labai sąmojingai.–Jeigu nespėsim suėsti, galės apmokestinti. O jeigu suėsim, tegu atsipjauna nuo kumpio.
- Vyrai baikit,–pasakė Alius ir netikėtai pravirko.–Ar aš koks partinis?
Pats savo inciatyva jis pasiėmė kėdę, atsisėdo, pažliumbė šiek tiek, o kai nepavyko suminkštinti mūsų širdžių, paklausė tokiu nekaltu balseliu:
- Vyrai, ko užsisėdot?
Kvailas, ar ką? Negi nežino?
- Ko man prikaišiojat Seimą, premjerą, jo vyriausybę?..
Mes susižvalgėme.
- Ką išrinkai, tą ir turi,–atsakiau griežtai.
- Ką išrinkau?–apsimetė jis durneliu.
- Nesvarbu–ką,–atšovėme mes su kaimynu.–Niekas iš mūsų į tuos rinkimus nekišo nagų–tu vienas buvai šitoks gerulis. Patriotas, matai, pilietis! Dabar, pilieti, nepyk–šunis karsime ant tavęs. Ir už akcizą, ir už PV-emą, ir už kitus plėšikavimus. Už kainas–irgi. Kieno darbas, ar ne valdžios? Tu rinkai, tu atsakysi.
- Vyrai, bene susisuko galva?–ėmė šaukti Alius Sakinis.–Kokią valdžią, ką jums rinkau?
- Aha, dabar, kai velniava, jis nieko nerinko!–mes jį vis tvirčiau spaudėm prie sienos.–O kas ėjo per kaimą, agitavo į rinkimus? Girdi, išsirinksime tą, išsirinksime tą? Išsirinkai ir džiaukis!
Jis išsprogino akis. Staiga susijuokė.
Visai nupartėjo?
- Vyrai, aš joks partinis–prisiekiu kaip Seimo narys!–jis ėmė muštis į krūtinę.–Aš siūliau pasirinkti ką nors iš labdaros, o ne iš tų kandidatų!
Mes dar negalėjom suprasti.
- Ministro žmona atvežė labdaros,–kalbėjo Alius Sakinis.–Laikraštyje radau apie tai parašyta, sakau, eikim anksčiau, išsirinksim, ką tik norėsim, o jūs visi trinkt durimis, vienas net po velnių pasiuntė. O aš nuėjau, žmonių buvo nedaug, matyt, pagalvojo–rinkimų kampanijos triukas... Stovėjo didžiulis vilkikas, pilnas rojaus gėrybių. Išsirinkau švarką, paltą, megztinį... Pažiūrėkit, kokius šiltus batus išsirinkau–beveik nauji.
Alius Sakinis rodė batus, megztinį, kelnes–atrodė kaip vicemero.
Pasirodo, Alius nekaltas!
Be reikalo puolėm už tą antikrizinę krizę.
- Vis dėlto kaltas,–pasakė rimtai.–Kaltas. Dabar suprantu–labai...
Juokauja?
Bet ne! Jis kalbėjo rimtai.
- Žinot, kodėl tokia velniava?–svarstė balsu.–Niekas nebeeina į rinkimus, nesidomi valdžios reikalais. O tai negerai. Kas nori, tas ir patenka į valdžią, ką nori, tą daro atėję. Patys neiname rinkti, o paskui šaukiam, kad valdžia negera. Štai tu ir štai tu–kuo prisidėjot, kad valdžia būtų geresnė? O aš? Ar aš negalėjau po tos labdaros nueiti prie urnos ir atiduoti balsą už tuos, kurie reikalingi Lietuvai?..
Man ta kalba nepatiko.
- Ir ką tu būtumei rinkęs?
Alius giliai susimąstė:
- Dabar mano televizorius sugedęs, nežinau, kas ten ir kaip... Bet jei būčiau rinkęs, tai tik gerus politikus. Tarkim, Kubilių arba tą gerbiamą žvaigždę, kaip jis?.. Valinską! Būčiau balsavęs už Kubilių arba už Valinską, nors nežinau, kuris būtų geresnis–jie abu garantuoti žmonės. Jie atstovautų rinkėjams, o ne kokiai korumpuotai šutvei. Pagalvoju–Kubilius būtų premjeras... Oho! Dabar nebūtų tokios velniavos. O Valinskas galėtų būti irgi vadovas, tarkime, Seimo pirmininkas... Ko čia rodot dantis?
Mes pradėjome šieptis. Ar jis apsimeta, ar iš tiesų nebemato žydrųjų naujienų?..
Negalėjau rimtai žiūrėti į nuoširdų Aliaus Sakinio veidą.
- Kubilius tikrai nebūtų sukėlęs tokio akcizo!–pareiškė Alius.–Valinskas nebūtų leidęs skriausti spaudos ir kultūros!..
- Aišku!..–pasakiau atgavęs kvapą, o kaimynas kvatojo kampe ir springo dešra.–Tu būtum išrinkęs juos!..
- Jie tikrai būtų paskirstę naštą tolygiai, nesuvertę krizės mažiesiems!–nepasidavė Alius.
- Juos, žinoma, juos!..–kaimynas duso nuo juoko.–Tuos, tik pačius tuos!..
- Jūs patys kvailiai ir cinikai,–pasipiktino Alius Sakinis ir pylė kumščiu į stalą.–Niekuo nebetikit, jums nieko švento nėra!..
Tada trenkė duris–net sužvangėjo langai.
Nebijokit–su Aliumi viskas tvarkoj. Jis nei kvailys, nei idiotas.
Sugedo tik jo televizorius.
O mums rinkimai pasibaigė.