Naujausios
Paviršutiniškai žiūrint – kas čia tokio, kad atleido iš darbo. Profesionalią doktorantūroje studijavusią, kompetencijos nestokojusią gydytoją išskėstomis rankomis būtų priėmusi bet kuri kita ligoninė. Be to, ji turėjo darbo ir Kauno klinikose. Tik, ko gero, labiausiai norėjo dirbti savojo Šiaulių krašto žmonėms.
Jautriai, teisingai, dar nespėjusiai storos odos užsiauginti medikei norą gyventi, matyt, atėmė neteisybė. Negarbė, kurią jai kaip priedą prie atleidimo iš darbo dar ketino prikabinti Ligoninės administracija, rengusi skundą teisėsaugos institucijoms.
Yra žmonių, kurie mėgaujasi drauge su karjera pasiekta garbe, įvilkta į galios rūbą. Žodis „viršininkas“, jų nuomone, jau savaime reiškia garbę, nepriklausomai nuo to garbingai ar negarbingai jis elgiasi.
Ir yra žmonių, kurie siekia išlikti garbingi savo kasdieniu sąžiningai atliktu darbu, tarnavimu žmonėms, ištikimybe Šeimai, Tėvynei, Tiesai ir savo įsitikinimams. Galbūt šiai kategorijai ir priklausė iš gyvenimo pasitraukusi gydytoja, ieškojusi Teisybės ten, kur ji turėtų būti ginama, bet radusi tik užrakintas duris.
Vajais mėgstanti mąstyti ir problemas spręsti visuomenė po tragedijos prakalbo apie mobingą gydymo įstaigose. Taip, šiose įstaigose itin įtempta ir pažeidi atmosfera. Dėl sunkaus ir ilgo mokslo, kol tampi gydytoju. Dėl sunkaus ir atsakingo darbo. Dėl kasdienio bendravimo su ligoniais. Dėl medikų trūkumo ir iš to kylančio vienų šios profesijos žmonių pervargimo, kitų – susireikšminimo. Dėl ypatingos, kvadratu ar kubu pakeltos kai kurių skyrių vadovų ir kitokių viršininkų puikybės.
Mobingo esama ne tik Šiaulių, bet ir kitose ligoninėse. Atvažiuoja jaunas chirurgas. Puikus šiuolaikiškas specialistas. Dar „nepasikėlęs“, pagarbiai bendraujantis su pacientais, netingintis suprantamai išaiškinti jų problemas. Žmonės jį pamilsta. Bet tai sukelia pavydą vyresniam, seniai dirbančiam kolegai. Tas pradeda skųsti jaunąjį gydytoją ligoninės vadovybei. Vadovybė stoja seniau dirbančio kolegos pusėn. Padirbėjęs metus jaunas geranoriškas medikas priverstas važiuoti į kitą rajoną, nes neatlaiko neteisybės, ujimo ne dėl esmės, o dėl menkniekių.
Mobingas nėra neseniai užgimęs nekaltas kūdikis. Gal iki šiol jis neturėjo tik konkretaus vardo? Bet jis augo žindomas vienų puikybės, kitų nusižeminimo iki mindomos žolės.
Reiškinys keistu mobingo pavadinimu tarpo ir tebetarpsta ne tik gydymo įstaigose. Jis ryškus savivaldybėse, kai didesnes algas ar priedus ne už tiesioginį, o už partinį darbą viršininkai skiria savo bendrapartiečiams. Tuo tarpu kitų partijų atstovai arba nepriklausantys partijoms ujami, kartais verčiami stoti į vienintelę teisingą pono viršininko partiją.
Jei lieki ištikimas sau, gausi tik nulaižytus savo skatikus, nors gal būt esi puikus specialistas ir savo darbo žinovas. Vietoj priedo gausi įžeidimų porciją: „Tai ką sėdi ir lauki pensijos?“
Iš savivaldybių mobingas persikelia į savivaldybės įmones, mokyklas, darželius ir kitas biudžetines įstaigas. Dažnoje jų egzistuoja dvi stovyklos: privilegijuoti ponai pagal partinę liniją, giminystę, partnerystę ir pašaliniai, kuriuos galima uiti, gąsdinti, kritikuoti, mokėti apgailėtinus grašius ir reikalauti, kad lankstytųsi. Nes jie nepriklauso grupuotei. Priklauso tik patys sau.
„Niekada negimdysiu ir neauginsiu vaikų Lietuvai. Nenoriu, kad jie patirtų tą patį, ką patyriau aš“, – išvykdama į užsienį kalbėjo jauna, gabi, dviejų universitetų magistro diplomus turinti mergina.
Ji dirbo privačiame sektoriuje. Sutarė gana nedidelę algą. Bet ir tą pačią darbdavys mokėjo dalimis, pakaišiodamas po šimtą ar penkiasdešimt litų. Baigiantis mėnesiui, buto nuomotojas ateina į darbovietę pasiimti nuomos mokesčio. Mergina eina į buhalteriją prašyti to, ką per mėnesį uždirbo. O jos klausia: „Ar tu neturi tėvų? Kodėl tau niekas nepadeda?“
Tuomet niekas neidentifikavo – mobingas tai ar ne mobingas. Gal tai buvo tik darbdavio noras, kad jauna moteris dirbtų jam, o ją išlaikytų tėvai... O gal tokios rūšies patyčios? Toks psichologinis spaudimas? Suprask – pas mus dirba tik turtingų tėvų vaikai. Dirba ne dėl pinigų, o dėl garbės.
Mergina išėjo iš darbo taip ir neatgavusi algos už porą mėnesių.
Įsidarbino biudžetinėje įstaigoje. Stengėsi kiek įmanydama. Pasikviečia viršininkas ir pareiškia: „Tu privalai būti man dėkinga už įdarbinimą.“
Kokiu būdu atsidėkoti nepasako. Mergina nesusipranta. Viršininkas pakviečia tikrintojas iš Vilniaus. Tos giria merginos kolegę, o ją peikia.
Po tokios šlykščios patirties mergina susikrauna lagaminus. „Nepyksiu, jeigu diskriminuos svetimi. Aš atvykau į jų šalį ir priimsiu jų žaidimo taisykles. Bet tokių savo tautiečių patyčių ir išsidirbinėjimų nepakęsiu.“
Nežinau, kaip užsienyje susiklostė tos merginos likimas. Bet atgal negrįžo. Matyt, viskas gerai.
Tai tik vienintelis pavyzdys. Bet tokių gyvų pavyzdžių – apstu. Dėl viršininkais: merais, vicemerais, administracijos direktoriais, skyrių vedėjais, biudžetinių įstaigų ir savivaldybės įmonių direktoriais tapusių partinių veikėjų puikybės, nenuovokumo ir įžūlumo, konkurencijos baimės regionai, o ypač rajonai, prarado labai daug jaunų, gabių specialistų.
Ar ne todėl šiandien, kad prisiprašytų rajone dirbti gydytoją, savivaldybės apmoka kasdienę jų kelionę į darbą iš Kauno, Raseinių, Tauragės ar kitų miestų, aprūpina būstais, moka net po 60 tūkstančių eurų įsikūrimui?
Ar ne todėl net į skyrių vedėjų vietas savivaldybės neranda inžinierių? Ar ne todėl trūksta finansų specialistų ir ekonomistų? Netrukus pradės trūkti mokytojų ir dėstytojų.
Nes kažkada gabūs jauni specialistai buvo išvaryti, kad nekeltų konkurencijos seniesiems. O dabar, kai senieji visai paseno, jų pakeisti nebėra kam.
Per ilgus žurnalistinio darbo metus apie diskriminaciją darbe, kurią dabar nusprendėme vadinti mobingu, prisiklausiau įvairiausių istorijų. Bet labiausiai įsiminė vienos studentės.
Norėdama įgyti patirties trečiakursė pasisiūlė vienai firmai padirbėti nemokamai. Plušėjo visą darbo dieną. Ateiti į darbą turėjo anksčiau už kitus, kad nuvalytų dulkes, sutvarkytų kabinetus, įbertų maisto žuvytėms į akvariumą. Po šios ruošos sėsdavo prie dokumentų kaip ir kiti to biuro darbuotojai.
Bet per pertraukėles dar turėdavo išvirti kavos, nupirkti prie kavos pyragaičių, išplauti puodukus po kavagėrio. Jeigu ateidavo klientų, tekdavo pasirūpinti ir jais.
Kartą nešdama svečiams gaiviuosius gėrimus, mergina nesudėjo stiklinių ant padėklo. Viršininkas, girdint svečiams nemokamą vergę nuauklėjo. Girdi, nehigieniška stiklinę nešti rankose.
Per kelis darbo mėnesius mergina girdėjo daug nepagarbių frazių savo adresu. Sakė, kad iš jos nieko nebus. Neišeis gera specialistė. Kad galvą nešioja tik tam, kad į užpakalį lapai nebirtų.
Mergina kentė sukandusi dantis. Vakare nuėjusi į paskaitas kartais nesulaikydavo ašarų. Tačiau vertino tai, ką išmoko praktiškai dirbdama. Universitete mokėsi tik teorijos.
Po kelių mėnesių nusprendė atsisakyti taip vadinamos praktikos. Sunku buvo derinti darbą ir mokslą. Be to, nusibodo patyčios.
Tą dieną, kai pasakė, kad nebedirbs, viršininkai sujudo. Pasiūlė mokėti už darbą. „Dirbk bent puse etato – tik neišeik. Esi perspektyvi specialistė“.
Studentė toliau dirbo – tik jau už pinigus. Šiandien ji puiki savo srities specialistė. Tebedirba tame pačiame biure už solidų atlyginimą. Anksčiau tyčiojęsi viršininkai darbar žiūri su pagarba.
Taigi, būna ir taip besibaigiančių mobingo istorijų. Bet gal tai būdinga tik privačiam sektoriui, kur darbdavys pasveria iš darbuotojo gaunamą naudą?
Viešajame sektoriuje, vargu ar būtų įmanoma tokia mobingo baigtis. Nes dažnam viršininkui tas pats geram ar blogam specialistui mokėti valstybės pinigus.
„Mobingas, arba grupinis engimas – tikslinis, sisteminis, ilgesnį laiką pasikartojantis elgesys kolektyvuose, kurio dažniausias tikslas – pažeminti, apjuokti kurį nors narį, sumažinti jo vertę, atitolinti arba net atskirti narį nuo kolektyvo; patyčių atmaina, psichologinis teroras“, – taip apibūdinamas reiškinys itin išvešėjęs mūsų visuomenėje.
Kodėl jis išvešėjo? Nes didžioji visuomenės dalis linkusi eiti su nugalėtojais ir galingaisiais. Mat, tuomet ir patys pasijunta stipresni bei galingesni. Tarsi pasiurbę tos galios energijos.
Antra vertus, iš prigimties daugelis lietuvių nestokoja empatijos. Širdyje galbūt užjaučia ujamą bendradarbį ar kolegą. Bet viešai to neparodo, nes bijo užsitraukti jo didenybės viršininko nemalonę. Viešai rauda tik tada, kai jau nutinka nepataisoma tragedija. Tokia kaip Šiauliuose. Čia į mobingo istoriją įsipainiojo ne tik iš gyvenimo pasitraukusios gydytojos tiesioginiai viršininkai. Jų sąjungininkais tapo ir kontoros, kurios privalėjo įsiklausyti į gydytojos skundus, juos tirti ir bausti mobingo vykdytojus. Deja, buvo akli ir kurti.
