Visai nejuokinga (16)

Leonido Vorobjovo pieš. „Šluota“, 1979, liepa. – Susiklosčius šeimyninėms aplinkybėms. meškerioti tenka tik darbo metu.

 

Kas ten spintoje slepiasi?

 

Vakar sutikau seniai regėta draugą. Užsukome į kavinukę. Šnektelėjome. Temų pokalbiui nebuvo daug. Pasikeitėme anekdotais. Ar pastebėjote, kad susibūrę draugėn rečiau bepasakojame anekdotus? Tai ne sovietmečiu, kai pasakoti anekdotus, ano laikmečio tyrinėtojai pripažįsta, buvo gyvenimo ir išgyvenimo dalis. Girdėjau net Sovietų Sąjungoje politinių anekdotų pasakojimą prilyginant ekstremaliam sportui.

Šiandien papasakojami anekdotai kažkokie prėski. Apie politiką ir politikus anekdotų turėtų rastis, nes medžiagos jie tam pakankamai pateikia. Kad ir apie tai, kaip tautos išrinktieji priprato švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus. Toks vienas nuėjo į restoraną, gerokai kauštelėjo, o, kai padavėjas atnešė sąskaitą, žiūrėjo žiūrėjo į ją, paskui pakėlė akis į padavėją, vėl ėmė studijuoti sąskaitą, kol galiausiai padavėjo paklausė: „O kur pinigai?“

Deja, daugiau linksmesnių anekdotų apie išrinktuosius ir nebeprisiminėme, tad bičiuliui pasiūliau pakalbėti apie moteris – mano mėgiama tema. Ar jis žinąs, kad moterys mėgsta subtilų rūšinį sausą vyną, bet gali išgerti ir degtinės? Ar žino, kad geriausias auksas yra 24 karatų? „Ar tu esi moteriai padovanojęs tokio aukso žiedą?“ – klausinėjau. Tema irgi greitai atsibodo. Dar draugas pabandė juokauti, pasakodamas anekdotus apie vyrus spintoje. Tokių anekdotų yra, deja, jie kažkokie lėkštoki. Išskirčiau gal paprastutį, kai kilo gaisras, o meilužis spintoje tupi ir iš ten šaukia: „Baldus išneškit!“ Ir dar prisiminiau moterį, kuri skundėsi, kad vyro meilužė gyvena geriau negu ji.

Atsitiko, kad Karlsonas susirado meilužę. Lankosi pas ją, o čia skambutis į duris – grįžo vyras. Karlsonas ruošiasi šokti pro langą, o moteris jį laiko, girdi, 12 aukštas. „Aš gi Karlsonas, aš skraidau“, – išsiveržia iš jos glėbio ir iššoka. Įėjęs vyras iškart įtaria, kad pas žmoną kažkas buvo. Moteris ginasi. „O kas propelerį paliko?“ – klausia vyriškis.

Dviejų moteriškių pokalbis.

– Kaip sekasi taviškiui?

– Nežinau. Palikau jį.

– Kodėl?

– Vis mykė. Tai sulieknėk, tai kitaip renkis, tai pakeisk šukuoseną. Padariau viską dėl ko mykė. Pažvelgiau į save veidrodyje – nevertas jis tokios!

Vaikinas – merginai:

– Tu buvai pati gražiausia savo gimtadienio šventėje.

– Ačiū! Aš stengiausi!

– Specialiai svečius parinkai?

Kas supras moters guodesį: „Vyras naujas, o laimės nėra?“.

O štai vienas iš liūdnesnių anekdotų.

Eina kuprius mišku ir išgirsta balsą:

– Ar tu kuprius?

– Taip, – atsako nusiminęs kuprius.

– Ne, tu ne kuprius, – girdi jis balsą.

Grįžta namo, pasižiūri veidrodin – kupros kaip nebūta. Papasakoja tai kaimynui šlubiui. Šis tuoj lekia į mišką. Atbėga į tą vietą ir taip pat išgirsta balsą:

– Ar tu kuprius?, – ir jis išgirsta balsą.

– Ne, – atsako šlubis, – aš ne kuprius.

– Ne, tu kuprius, – taria jam balsas.

Dar vienas su liūdesio šešėliu.

Vaistininkas – pirkėjui:

– Kodėl jūs nesidomite, kada reikės vartoti jums išrašytus vaistus: prieš valgį, valgio metu ar po valgio?

– Tų vaistų tiek daug, kad pinigų maistui neliks...

Sveiko gyvenimo ir blaivybės šalininkas apsistojo viename kurorto viešbutyje. Kiekvieną dieną šalia savo stalelio jis regi tvarkingai apsirėdžiusį poną, rūkantį cigarą ir geriantį viskį. Taip diena iš dienos. Sveiko gyvenimo būdo propaguotojas drįsta prisėsti prie to pono stalelio šnektelti. Jis pagiria pono išvaizdą, stilingą aprangą, prisistato pats, papasakodamas, kad kovoja už sveiką gyvenimą ir nori mandagiai įspėti, kad jam atrodo, jog gerbiamas ponas pernelyg daug rūko ir piktnaudžiauja viskiu. Įspėja apie kenkimą sveikatai. Regi, kad ponas nereaguoja. Tuomet šnekteli apie finansines išlaidas: kiek kainuoja geriausi cigarai ir rinktinis viskis, baigia pastaba: jeigu ponas nerūkytų ir negertų galėtų įsigyti net tokį viešbutį, kurio restorane dabar sėdi. „Bet tai ir yra mano viešbutis“, – nustemba ponas.

Girdėjau vieną mūsų emigrantą sakant: „Atsibodo man tos dirbtinės vakariečių šypsenos“. Skaudu matyti žmogų ir žinoti, kad jis nepatirs džiaugsmo.