Ugniagesė gelbėtoja iššūkiams pasirengusi

Artūro STAPONKAUS nuotr.
„Kviečiu ir daugiau aktyvių moterų. Šis darbas turi vieną nuostabų tikslą – padėti žmogui, kurio ištartas „ačiū“ būna aukso vertės“, – teigia ugniagesė Viktorija.
Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kuršėnų ugniagesių gelbėtojų komandos nare balandžio 23 dieną tapo 27 metų Viktorija Pociūtė. Baldų dizaino ir restauravimo išsilavinimą turinti ir kelerius metus šioje srityje dirbusi mergina teigia gelbėtojos darbą pasirinkusi, nes norėjo „veiksmo“.

„Nesakau, kad bus lengva, gelbėtojo darbas yra sunkus ir fiziškai, ir moraliai. Bet užduotis – skubėti į pagalbą žmogui – kilnus, vežantis“, – sako vidaus tarnybos jaunesnioji puskarininkė, viena iš dešimties šalies ugniagesių gelbėtojų gretose dirbančių moterų.

Bus visko

„Įdomu, nauja, man patinka“, – šypsosi ugniagesė Viktorija. Sako, patogu ir tai, kad darbo vieta Kuršėnų priešgaisrinėje komandoje – netoli namų Šiaulių rajone, Žarėnuose.

Kol kas su rimtesniais iššūkiais Viktorijai susidurti neteko – tik keletas palyginti nesudėtingų operacijų, Viena iš tokių – Pavenčių geležinkelio stotyje, kur buvo išsiliejęs dyzelinas.

Kitąkart pranešta, kad dega vilkikas – pamainos ugniagesiai į gaisravietę išlėkė su vėju. Netrukus paaiškėjo, kad smilksta vilkiko elektros laidai, o ir juos vairuotojas jau užgesinęs.

„Tačiau važiuodamas niekada nežinai, ką rasi, ugniagesys turi tik pirminę informaciją, kuri gali būti menka dalis to, ką teks išvysti nuvažiavus“, – darbo subtilybėmis dalijasi pradedanti gelbėtoja.

V. Pociūtė žino – darbe bus visko. Ir neslepia šiek tiek nerimaujanti dėl tokių užduočių, kuriose tektų gelbėti vaikus. Vis dėlto ugniagesė tikra: jai pavyks susitvarkyti su emocijomis, įjungti šaltą racionalų mąstymą ir užduotį įvykdyti, kiek konkrečiomis aplinkybės tai įmanoma padaryti kuo geriau – juk dirba komandoje, kur svarbiausias yra operacijos vadovo žodis, o tvirčiausias ramstis – kolega.

Planų gausybė

V. Pociūtės apsisprendimas išbandyti gelbėtojos darbą neatsitiktinis: Viktorijos draugo Justo tėtis – ilgametis ugniagesys gelbėtojas, taigi kalbos apie daugiau arba mažiau sudėtingas gelbėjimo operacijas šeimoje gana dažnos.

Sako, niekada apie gelbėtojos darbą nesvajojusi. Tokią mintį, tiksliau kelias mintis, subrandino į Lietuvą pernai pavasarį nenumatytai atėjęs karantinas. Tada vienoje Šiaulių baldų gamybos įmonėje prie kompiuterio dirbusi Viktorija profesine veikla pradėjo užsiimti iš namų.

Vieną gražią dieną šovė pirma mintis: kodėl gi ji, turinti Vilniaus dailės akademijos baldų dizaino ir restauravimo specialybę, negalėtų dirbti savarankiškai – projektuoti ir atnaujinti baldus?

Pradėjus ieškoti darbo įrankių, planuoti gamybos dirbtuves V. Pociūtei šovė ir antra mintis: norėtų tapti ugniagese, bent jau išbandyti save darbe, kuriame ne tik daug adrenalino, daug veiksmo, bet ir būtinybė išlaikyti fizinę formą.

Tą pačią dieną idėja pasidalijo su gyvenimo draugu Justu.

Netrukus Ugniagesių mokyklos mokymuose jau sėdėjo abu.

Ne tik teorinių žinių gavusi, bet ir praktines užduotis ten sėkmingai vykdžiusi V. Pociūtė šypsosi visada galvojusi, kad bijo aukščio. Tačiau, kai mokymų metu gavo užduotį virvėmis nusileisti iš namo ketvirtojo aukšto suprato – aukščio baimė nėra neįveikiama.

Dabar Viktorija ir Justas bei dar keletas minėtus mokymus kartu baigusių jaunų žmonių dirba Kuršėnų komandoje. Tik tiek, kad jaunoji pora – skirtingose pamainose.

Negana to, kad gelbėtoja darbuojasi dar tik kelias savaites, V. Pociūtė, komandos viršininko paskatinta, jau galvoja apie gaisrinio automobilio vairavimą – tam reikia C kategorijos vairuotojo pažymėjimo, netrukus planuoja pradėti lankyti kursus.

„Truputį gąsdina gaisrinio automobilio gabaritai“, – išsiduoda 27-erių mergina. – Bet, manau, priprasiu“.

Ateitis dar parodys, bet neatmeta, kad kada nors, gal net labai greitai, įgis ir taip gelbėjimo darbuose reikalingas aukštalipio bei naro kategorijas.

„Patyrę gelbėtojai sako, kad baisiausia matyti ne avarijos metu stipriai sužalotą žmogų, o skenduolį. Bet, manau, susitvarkyčiau ir su šia emocija, – sako jauna moteris. – Juolab kad studijuodama dizaino specialybę, šiek tiek susipažinau su anatomija“.

Skatina moteris

Pasak Viktorijos, daug kam atrodo, kad ugniagesio gelbėtojo darbas išskirtinai vyriškas, ir moterims neįveikiamas. Jaunoji gelbėtoja kitokios nuomonės – kai kuriuose gelbėjimo darbuose svarbiausia yra ne fizinė jėga, kuria ji, beje, taip pat nesiskundžia, o loginis mąstymas, greita reakcija, tikslus situacijos įvertinimas ir kitos savybės, kuriomis motina gamta, ne paslaptis, labiau yra apdovanojusi būtent moteris.

„Moterys bijo, kad šiame darbe nesugebėtų tinkamai įveikti užduočių, bijo skaudžių patirčių, bijo, kad nesusitvarkys su emocijomis. Aš manau, kad baimė yra mūsų darbo geroji dalis, juk kai bijai, esi atsargus, viską darai atsargiai ir atsakingai“, – kalba Viktorija, savo žodžiais tikėdamasi padrąsinti ir daugiau apie kilnų darbą svajojančių merginų.

Prideda, kad ugniagesio gelbėtojo darbas – pats tas aktyviam žmogui, kuriam patinka iššūkiai, naujos patirtys, adrenalinas.

„Ir svarbiausia – didelis noras bei būtinybė palaikyti fizinę formą, nuolatos sportuoti, mokytis ir tobulėti“, – sako vidaus tarnybos jaunesnioji puskarininkė.