Naujausios
Išsvajotas juodas žirgas
Apolonija tvirtai jaučia savo šaknis – gyvena prosenelių žemėje. Sodyboje įsikūrė kelios kartos: seneliai, namą čia pasistatė ir iš Šiaulių planuoja persikraustyti tėvai. Netoliese gyvena močiutės sesers palikuonys. „Mano antros kartos pusbrolis dabar kulia laukus“, – šypsosi Apolonija.
Sodyba žydi gėlėmis, pagrindiniai sodininkai, gėlininkai – Apolonijos močiutė ir tėtis. Kiekvienas čia turi savo zoną – nors tvorų nėra, visi žino, kur kieno erdvė.
Sodybos įkūrėjas – Apolonijos prosenelis: „Močiutė pasakojo, kad jis savo rankomis rovė kelmus. Čia buvo miškas, viską darė vienas pats, keldavosi anksti ryte ir su arkliais ruošė žemę.“ Pirmojo namo pamatas sodyboje buvo pastatytas 1928 metais.
Močiutei buvo šešeri, kai šeimą ištrėmė į Sibirą. Po tremties apsigyveno Latvijoje – į Lietuvą nebuvo leista sugrįžti. Galiausiai, po ilgų metų, šeima atsiėmė savo gimtąją sodybą ir pradėjo ūkininkauti. Daug pastatų buvo sunykę, sodyba apleista. Močiutė nenuleido rankų ir, padedama vyro, sugrąžino gyvenimą į Dvariškių ūkį.
Apolonija – šiaulietė, bet kaimas visą laiką traukė, čia praleistos gražiausios vaikystės vasaros.
„O dar žirgai! Pamatydavau žirgą ir būdavo kažkas tokio! Man atrodo, aš ir gimiau su mintimis apie žirgus. Didingi žirgai, per laukus jojantys raiteliai buvo taip gražu!“
Paauglystėje svajonė ėmė pildytis – pradėjo jodinėti Kurtuvėnų žirgyne. Ten sutiko ir savo pirmąjį žirgą Soką. Jo istorija – ypatinga.
Kartą, su močiute skindama braškes, Apolonija pareiškė: „Aš turėsiu juodą žirgą!“ Močiutė nepatikėjo: „Įstosi į universitetą ir pamirši savo žirgus.“
Mergina įstojo į tuometinį Lietuvos žemės ūkio universitetą. Pasimokiusi gal tris mėnesius pajautė, kad trūksta savirealizacijos. Ir nusipirko savo pirmąjį žirgą Soką – juodą!
„Iš vakaro sesei sakiau: jei pardavinėtų tą žirgą, viską atiduočiau, padaryčiau, kad tik jis atsidurtų pas mane. Kitą dieną skambina sesė, sako, nepatikėsi, jį pardavinėja!“
Žirgą studentė apgyvendino žirgyne Kaune, nuolat pas jį važinėjo, prižiūrėjo. O grupės draugai juokaudavo: „Apolonija atjoja su savo žirgu, jai gerai, benzinas nekainuoja!“
Galiausiai žirgas parvažiavo į Dvariškius ir tapo sodybos puošmena. Dabar Sokui jau trisdešimt metų, jis mėgaujasi laiminga senatve.
Apolonija juokiasi, kad seneliui iki šiol sunku suprasti, kaip žirgas gali būti be darbo ir tiesiog ganytis: paerzina anūkę sakydamas, jog žirgas svajingai žiūri į klijų fabriko pusę!
Svajojo ir kūrė
Baigusi studijas, Apolonija su vyru liko Kaune, susirado darbus. Kai pradėjo lauktis pirmosios atžalos, nusprendė pabandyti pagyventi kaime.
„Kažkaip labai vargino miesto spūstys, pagalvojome, grįšime vasarai, kaip tik bus leliukas, tris mėnesius pagyvensime kaime, pažiūrėsime, ar mums limpa, ar ne. Taip gyvename iki dabar – penkti metai jau čia.“
Nebereikia miesto? „Miestas pas mus atvažiuoja“, – juokiasi.
Apsigyvenus kaime, prisimena, apniko mintys: „Galvojau, gyvensiu sodyboje, vis tiek važinėsime į miestą, kokia prasmė tada gyventi kaime? Reikia kažką kurti, gal sau darbo vietą, kad gyvenimas kaime turėtų prasmę.“
Ir tuomet nusipirko kumelę Liepą, paskui antrą kumelę. Atvažiuodavo draugės, išjodavo į mišką. Apsižvalgė, kad pinigai greit tirpsta: visas pajamas suvalgydavo žirgai.
Būnant motinystės atostogose, pradėjo spausti keturios sienos, tad jauna mama vis nueidavo į prosenelio statytą tvartelį – svajoti ir kurti. Eidavo su dažų kibirėliu. Kiekvieną vakarą dažė ir svajojo. Ir prisisvajojo.
Dar Kaune atkreipė dėmesį, kad populiarėja kitokie gimtadieniai. Pradėjo svarstyti apie švenčių, edukacijų organizavimą. Įsigijo pirmąjį ponį – margą. Taip ir gimė sodybos pavadinimas „Margas ponis“.
Norint atvykti į „Margą ponį“, reikia susitarti iš anksto, atvykusiems skiriamas individualus laikas. Sodybos svečiai supažindinami su gyventojais ir jų išskirtinėmis istorijomis. Kiekvienas augintinis čia turi vardą ir atrodo tarsi iš įdomiausių knygų išlipęs personažas.
Mini olandų ožkytė Karamelė labai disciplinuota ir griežtai auklėja savo vaikus – vyresniąją Spurgą, Debesėlį ir kol kas dar bevardį jo brolį. Debesėlis gimė neišnešiotukas, jam Apolonija ruošdavo mišinukus. „Su savo vaikais neturėjau tiek problemų, kiek su juo“, – juokiasi. Dabar Debesėlis jau beveik pasivijo brolį.
Ožiukams tik mėnuo, abu laigo tarsi ant spyruoklių, lipa ant kelių ir glaustosi lyg šuniukai. Nutaikę menkiausią progą, skabo gražiausias sodybos gėles.
„Jei per fotosesiją nespėji Karamelės papirkti, ji susišaukia savo šeimyną ir nuskuodžia: „Chebra, baigiam darbus!“ – apie ožką pasakoja Apolonija.
Susipažįstame su poniais: Afrika, Anabelė, Dior, Lakis. Žirgai – Sokas, Liepa, Limona, Zita, Liberty, Queen. Liepa – labai gera žmonių draugė ir moka bučiuotis. Po bučinio laukia padėkos – skanėstų.
Zita gyveno kaimiškai, pančiojamomis kojomis, pririšta grandine. Apolonija vis įkalbinėjo šeimininką parduoti. Galiausiai šeimininkas numirė ir išsvajota Zita atkeliavo pas Apoloniją.
Liberty – pirmoji kumelaitė, atsivesta Dvariškių sodyboje. Jai dveji metai.
Žirgai ir poniai beveik visus metus gyvena laisvai. Bendravimas ir judėjimas, sako Apolonija, jiems svarbu. Žirgai labai ramūs, psichologinė būklė labai gera, nes jie laimingi.
Svarbiausias sodybos triušis – Irisas. Apolonijai jis panašus į triušį iš „Alisos stebuklų šalyje“. Jo kailis tarsi pliušinis. Irisas narve gyvena su kitu triušiu, abu gero charakterio, tad gerai ir sutaria. Vieną iš triušių į sodybą atvežė žmonės, paaiškinę, kad jis tapo piktas. Mušeika dabar gyvena vienas.
Balto gaidžio, vardu Gaidelis, plunksnos ir charakteris šilkiniai. Apolonija sako, kad jis turi devynias gyvybes, nes pasileidžia žirgams po kojomis, nieko nežiūrėdamas.
Didžioji višta Rožytė labai „mamiška“, prižiūri naujus gyventojus – kochinchinų veislės gaidelį ir vištytę. „Labai darni ir draugiška šeima“, – įvertina šeimininkė.
O kur dar katė Perla, vien savo pasirodymu susižerianti visą dėmesį.
Paprasti džiaugsmai
Apolonija atkreipė dėmesį, kad yra miesto vaikų, nemačiusių gyvūnų, jiems laikas sodyboje ypatingas. Suprato ir kitą dalyką – vaikams reikia paprastų dalykų.
„Karstymasis ant šieno arba, kaip mes vadiname, žirgų lovos klojimas, tai reiškia, į gardą privežti šiaudų, sukrauti, pavažinėti tačkutėje. Atrodo, sėdi, stengiesi prigalvoti, žiūri, socialinėje medijoje, kokios stovyklos, viena per kitą konkuruoja, kažkas stato baseiną, dar kažką daro, o tu pamatai, kad vaikams kartais tereikia paprastų dalykų. Duok pasirūpinti gyvūnu ir jam tai padarys didžiulį įspūdį. Mes baseino neturime, bet turime aikštės purkštukus, jie taip maudosi po jais ir galiausiai padaro purvo vonias!“
Sodyboje yra vieta, iš kurios vaikus reikia tempte ištempti. Tai – šienas daržinėje. Apolonija pamąstė: jei vaikams taip patinka, kodėl nepritaikyti šios erdvės? Žiemą daržinėje įrengs didelį žaidimo kambarį, jame vaikai galės „legaliai“ šokinėti ant šieno, nes bus leidžiama.
„Atvažiuoja perbalę, nuo kompiuterių sustirę. Žiūriu ir galvoju: tuoj jūs man pavirsite į normalius vaikus. Išvažiuoja: raudoni žandai, šypsena iki ausų, karšta, išsiplikinę – sveiki vaikai! Mano tikslas ir yra juos paversti į normalius vaikus“, – šypsosi Apolonija.
Į sodybą atvykę svečiai patys šukuoja, balnoja žirgus. „Noriu, kad vaikai suprastų, kad žirgas, ponis nėra tik balnas – atsisėdu, pajoju ir viskas. Iki to yra dar daug darbo, – paaiškina. – Vaikai prisiliečia prie žirgo, bendrauja – jojimas yra paskutinė detalė. Noriu, kad nebūtų tik vartotojiškumas.“
Gimtadieniams skirta vasaros erdvė, jau įrengtas ir priestatas šventėms po stogu, nebebus baisu nei lietus, nei sniegas. Stilingą erdvę šventėms sukūrė buvusioje vištidėje. Iš pradžių čia planavo daryti gardus poniams. Bet įsiklausė į senelio pastabą: „Čia kažkas ne taip, tokias patalpas darai ir arklius laikysi!“ Tuomet Apolonija susimąstė: gal tikrai geriau čia pakviesti žmones ir senelis yra teisus?
Apolonija šventės dalyvius įtraukia į žaidimus, kviečia susipažinti su gyvūnais ir pajodinėti. Užsiėmimuose turi dalyvauti ir tėvai – vaikai būna labai laimingi, galėdami dūkti kartu.
Sodyboje vyksta fotosesijos, Velykoms ir Kalėdoms šeimininkė paruošia specialias erdves, dekoracijų idėjas padeda įgyvendinti mama. Fotosesijose dalyvauja ir gyvūnai. Apolonija juokiasi, kad tada „po prakaitu“ dirba ir ji, ir fotografai: „Du vaikai ir du ožiai, sugaudyk, kad abudu dėmenys gražiai atrodytų, kad ožys nebūtų užpakalį atsukęs, o vaikas nebliautų atsistojęs!“
Trečią sezoną organizuoja dienines stovyklas, kiekviena pamaina turi savitą temą. Rengia ir specialią stovyklą patiems mažiausiems – penkiamečiams. Dažniausiai tai būna pirmoji mažylių gyvenimo stovykla.
Laukais palaidais plaukais
„Namai yra ten, kur tavo žirgas“, – ant tvarto durų kabo užrašas anglų kalba.
„Margo ponio“ sodyboje vyksta treniruotės, o rudens sezonu prasideda žygiai į gamtą su žirgais.
„Susikūrė smagi treniruočių bendruomenė. Ypač patinka jojimas į laukus, man tai ne darbas, o malonumas, išsišnekame, išsipliurpiame, grįžti, atrodo, jokių problemų gyvenime, viskas gražu. Kaip aš sakau – laukais palaidais plaukais kompanija“, – šypsosi Apolonija. Jai talkina trenerė Kornelija.
Anksčiau jojikė dalyvaudavo ištvermės jojimo varžybose, kartą varžėsi konkūrų varžybose Portugalijoje. Dabar pasitreniruoja, bet laiko varžyboms nelieka. Užtat penkiametė Vakarė jau jojo ketveriose varžybose. Praėjusio savaitgalio varžybos mergaitei buvo ypatingos, nes startavo be trenerio pagalbos ir pati nujojo visą maršrutą. Adomas jodinėti dar per mažas, jam metai ir keturi mėnesiai: jis generolas, kuris visiems vadovauja.
Apolonijos vyras tebegyvena tarp miesto ir kaimo, patinka būti kaime, bet kartu yra ir biuro žmogus. Prisitaikė: tris dienas dirba Kaune, o likusias nuotoliniu būdu sodyboje.
Darbo kaime, sako Apolonija, yra labai daug – tą supras visi, kurie gyvena ūkyje. „Turi būti truputį išprotėjęs“, – juokiasi. Miesto pasiilgsta tik dėl vienintelio dalyko – pasipuošimo.
