Naujausios
Dainą jau galiu mylėti
Kuičiuosi virtuvėje. Iš kiemo tarsi pasigirsta vaikiškas balselis: „Telele!“. Paskui – dar. Vėliau – visas vaikučių choras: „Tevele!“. Iškišu galvą iš balkono. Egi esu kviečiamas aš.
Kieme, vaikučių grupelės viduryje stovi mano geroji dukrytė Ugnytė. Tai ji mane šaukė, o vaikučiai jai padėjo. Pamačiusi mane, Ugnytė rankute rodo į merginą, stovinčią atokiau ir garsiai, garsiai paaiškina: „Teveli, šiandien Dainai sukako 18 metų! Tu jau gali ją mylėti...“.
Kiemo vaikučiai geromis akutėmis žiūri į mane, o toji Daina stovi raudona-raudona, kaip agurkas (pardon, kaip – pomidoras!).
Prisiminiau, kad aš Ugnytei dažnai aiškindavau, kad ją, savo dukrytę aš myliu labai-labai, kad ją – labiausiai pasaulyje, gi kitų mergaičių, jos draugių, aš visiškai nemyliu... Bet jas galėsiu mylėti tik tuomet, kai joms sukaks 18 metų, kai joms mylėtis leis įstatymas...
Keturiadešimtmetis Vyčiukas
Kartu su keturmečiu Vyčiuku einu žiūrėti viešbučio „Šiauliai“ pirmame aukšte įrengto interjero. Ties įėjimu mudu sustabdo restorano durininkai: „Vaikams negalima. Kiek tau metų, berniuk?“ Žiopliukas pakelia akytes, ir susimaišęs skaičiuose, pareiškia: „Keturiasdešimt!”
Durininkai pradeda kvatotis: „Jei tau keturiasdešimt, tai tu suaugęs. Tada tau galima. Prašome į vidų.“
„Rūkysi”...
Devynmetė Ugnytė su bendraamže Laura iš kiemo eina į laiptinę. Šalia laiptinės stovi kelios panelės ir paslapčia rūko. Ugnytė susiraukia ir praburblena: „...gražuolės rūko...”. Anos atšauna: „Kai tu būsi gražuole, tai ir tu rūkysi...”
Keptas naujagimis
Kažkuriai architektūros valdybos bendradarbių gimė dukrelė. Su visa grupele sveikintojų, su dovanomis aplankome gimdyvę. Ji mums išvirusi cepelinų. Aš už stalo puntu pirmąjį, o moterys kitame kambaryje rikdo naujagimę.
Mandagiai paprašau uždaryti duris, nes trukdo vaišintis. Kažkuri moterų manęs paklausia: „Jūs nemėgstate mažyčių kūdikėlių?“. „Kodėl, labai mėgstu. Ypač, jei gražiai apdėti obuoliukais ir pašauti orkaitėn“.
„Už įgimtą kretinizmą“...
Dariui, mano laborantui, tik ką baigusiam VDI ir dirbančiam mano kabinete, daviau suprojektuoti neono reklamą. Jis vargsta su droseliais, kuriuos sunkiai gali sutalpinti ant apšvietimo stulpo. Užduotį palengvinu: projektuok vien stulpą-atitvarą su šviečiančia galvute. Tas vėl komponuoja droselius ten, kur pakaktų paprastos elektros lemputės.
Žiūriu į jo triūsą žvengdamas ir, pasiėmęs Vykdomojo komiteto firminį blanką, ant jo rašomąja mašinėle išbarškinu linksmai: „Atsižvelgdamas į įgimtą kretinizmą ir dvasios vištakumą, stengiantis sukišti droselius ten, kur nereikia, dizaineriui Dariui L. reiškiu griežtą papeikimą, su įrašymu į kūrybinę biografiją...“.
Darius sutvarko brėžinį, gi raštą pasiima su savimi. Tą popiergalį namuose pamato jo tėvelis gydytojas (chirurgas) ir susiima už širdies: „Vaje, vaje, sūnau, kas gi čia?!“
(Virš keturiasdešimt metų abu tebesaugome to rašto originalus savo namučiuose. Ir gražiai pažvengiame susitikę, kaip ir anais laikais. Šaunu, kad mano archyve išliko minimas Dariaus anuometinis projektas, kurio nebeteko kompleksiškai realizuoti, ėmus byrėti santvarkai. O gaila! Pridedu. Palyginkite dabartinę užsienio įrangą, perkamą įsisavinant užsienio lėšas... ViP – 2021.)
